Jei būtum sutikęs Bronių Radzevičių vaikystėje, tikriausiai būtum pamanęs, kad jis – vienas iš tų tyliai klajojančių vaikų, kurie daugiau girdi nei kalba. Vaikas, kuriam namai – ne namai, o miško takai, paupiai, knygų puslapiai ir mokykla. Berniukas, kurį nuo mažens kamavo klausimai: kodėl žmonės taip gyvena, kas slypi žmogaus prigimtyje, kodėl taip sunku „gražiai susitvarkyti gyvenimą“.
Bronius Radzevičius iš tiesų gimė ant slenksčio – pažodžiui, Kūčių vakarą 1940-aisiais, o metaforiškai – nes visą gyvenimą stovėjo tarp šviesos ir tamsos, tarp tikslumo ir jausmo, tarp formulės ir vidinės tiesos. Jo vaikystė buvo pilna netekčių: pirma motina, vėliau dvi pamotės, galiausiai ir tėvas, kurį pasiglemžė nenustatytos aplinkybės. Šeimoje, kurioje buvo penki vaikai ir trys motinos, jaunuolis gyveno tarsi svetimšalis – klusnus, paslaugus, visus išklausantis, bet nepaliaujamai ieškantis durų į kitą pasaulį.
Šis nuolatinis noras suprasti žmogų ir pasaulį iš pradžių nuvedė į tiksliuosius mokslus – jis stojo studijuoti fizikos ir matematikos Vilniaus universitete.
Tačiau formulės neatsakė į egzistencinius klausimus, todėl jis metė studijas, dirbo statybose, tekintoju, krovėju, kol galiausiai sugrįžo į universitetą – šį kartą studijuoti lietuvių kalbos ir literatūros.
Tada Bronius Radzevičius sugrįžo į žodį. Į literatūrą, kurios iš pradžių net nelaikė tikru savo keliu – tik priemone suprasti. Studijos, darbas staklių gamykloje, plytinėje, rašymas redakcijose, mokytojavimas, scenarijų vertinimas – iš viso to jis rinko ne CV, o medžiagą vienam didžiausiam klausimui: kas yra žmogus?
Kai 1975-aisiais pradėjo rašyti „Priešaušrio vieškelius“, tikriausiai pats dar nežinojo, kad kuria ne romaną, o savo dvasinį žemėlapį. Žmonės sako, jog per gyvenimą jis du kartus buvo tikrai švytintis: kai gimė sūnus ir kai parsinešė signalinį romano egzempliorių
Rašytojas, kurio viduje gyveno filosofas, literatas, psichologas ir matematikas viename, kūrybą laikė ne pramoga, o būties atskleidimu. Menas, jo supratimu, turi tonizuoti gyvenimą, suteikti jam ritmą, žadinti žmogaus vertės pojūtį. Jis pats taip ir gyveno – tarsi nuolat klausdamas, kas slypi žmogaus prigimtyje, ir bandydamas atsargiai nuo jos nuvalyti kasdienybės dulkes.
Antroji „Priešaušrio vieškelių“dalis tapo jo paskutiniuoju horizontu. Rašydamas jis išseko – ne talentu, o jėgomis. 1980 metų rudenį Radzevičius padarė tai, ko negalėjo suprasti nei draugai, nei bičiuliai, nei literatūros pasaulis – jis pats pasitraukė iš gyvenimo, palikdamas pusantro tūkstančio puslapių, kuriuose liko ir jo šviesa, ir jo klausimai.
Dabar jis ilsisi Vyžuonų kapinėse – vos už kelių šimtų žingsnių nuo vietų, kurios vaikystėje jam buvo tikrieji namai. O mes, skaitytojai, kas kartą atsivertę „Priešaušrio vieškelius“, tarsi einame šalia jo: žmogaus, kuris visą gyvenimą nešėsi vieną didelį klausimą ir tikėjo, kad literatūra gali padėti į jį atsakyti.
Parengė Jurga Sagadinaitė
Zarasų rajono savivaldybės viešosios bibliotekos Skaitytojų aptarnavimo skyriaus vyresn. bibliotekininkė
Nuotr. Inesos Dumbravienės
