Jau kelerius metus minime kovo 15-ąją – 2022 metais į Atmintinų dienų įstatymą įtrauktą Lietuvos žydų gelbėtojų dieną.
Gyvename neramiais laikais ir ieškome atramų. Mūsų bendras susitarimas remiasi į Kovo 11-ąją – 1990 metais pasirinktą demokratijos kelią. Šio kelio esmė – tai, ką Alexis de Tocqueville pavadino mœurs – piliečių moralės ir dorybės: pilietiškumas, atsakomybė, pasitikėjimas, draugystė ir pagarba. Be jų demokratija netenka gyvybės.
Šias prasmes randame ir kovo 15-osios pasakojime. Šią dieną stabtelime, kad prisimintume Pasaulio Tautų Teisuolių, žydų gelbėtojų, istorijas. Pagerbiame tuos, kuriems žmogiškumas tomis juodžiausiomis XX amžiaus valandomis buvo svarbiau už jų ir jų šeimų saugumą. Liudydami žmogiškumą, jie rizikavo viskuo, ką turėjo. Tikėdami šviesa, tamsos valandą jie išliko žmonėmis.
Šiandien apie 1700 Lietuvos piliečių yra apdovanoti Žūstančiųjų gelbėjimo kryžiumi, 925 mūsų tėvynainiai pripažinti Pasaulio Tautų Teisuoliais. Tačiau tai tik užrašytos, paliudytos ir patvirtintos istorijos. Gelbėtojai apie patiems pažeidžiamiausiems ištiestą pagalbos ranką nepasakojo ir liudininkų neieškojo. Deja, nemažai ir tokių istorijų – žuvo gelbėtas, pražudytas ir gelbėtojas.
Jie ėjo ten, kur liepė širdis, išlikdami tyliaisiais Europos istorijos šviesuoliais.
Nacių okupuotoje Lietuvoje žydo gelbėjimas reiškė mirties arba tremties nuosprendį. Tai buvo pasirinkimas, kuriame rizika buvo tikra ir akivaizdi.
Gelbėjimas apskritai yra ta riba, kur žmogus renkasi ne save, o kitą. Kai kas nors puola į degantį namą ištraukti nepažįstamojo, jis žino ar jaučia – gali nebegrįžti. Būtent todėl gelbėjimas išpildo gražiausią žmogiškumo misiją – būti dėl kito. Šiandien, kai priglaudžiame nuo karo bėgančias ukrainiečių šeimas ir atveriame savo bendruomenes, šios vertybės taip pat tampa apčiuopiamos, be didelių žodžių, kasdieniuose pasirinkimuose.
Daugiau apie šiuos XX amžiaus šviesos liudytojus galima rasti Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus puslapyje www.zydugelbetojai.lt. Apie Pasaulio Tautų Teisuolių kapų ženklinimo iniciatyvą ir architekto Tauro Budzio kartu su dukra Barbora Karniene sukurtą atminties projektą kviečiame sužinoti internetinėje svetainėje www.teisuoliuatminimas.lt. Taip pat verta istorijų aprašymo ieškoti Zigmo Vitkaus, Rimanto Stankevičiaus, Aušros Janušytės ir kitų autorių knygose.
Šiais metais skatiname prisiminti dviejų Pasaulio Tautų Teisuolių – Juozapos Kibelaitės (1907 – 2006) ir Mykolo Šimelio (1889 – 1945) istorijas bei naudoti Lietuvos žydų gelbėtojų dienai sukurtą ženklą.
Pagarba ir atjauta skamba didingai. Dažniausiai jos reiškiasi tyliai. Tačiau šios dorybės saugo mūsų bendrą gyvenimą, mūsų Kovo 11-osios Lietuvą.
MYKOLAS ŠIMELIS (1889–1945) Amžius gelbėjant: 52
Profesija: miškininkas. Išgelbėjo žmonių: 13
● Žmogus miršta tik vieną kartą, o gal aš galiu jį išgelbėti?
● Nuo 1918 m. savo gyvenimą susiejo su nepriklausoma Lietuva.
● Našlys su penkiais vaikais.
Mykolas Šimelis gimė 1889 m. spalio 10 d. Gardino apskrities Golinkų kaime (dabartinėje Baltarusijos teritorijoje) valstiečių šeimoje. Mokėsi Gardino gimnazijoje. Dirbti pradėjo septyniolikos. Baigęs Pskovo (dabar Rusija) puskarininkių mokyklą buvo pašauktas į caro kariuomenę. Dalyvavo Pirmojo pasaulinio karo mūšiuose. 1916 m. buvo sunkiai sužeistas – sprogusio sviedinio skeveldra pataikė į galvą, išmušė akį, sužalojo ranką. Tuomet, būdamas 26-erių, Mykolas tapo karo neįgaliuoju. Žinoma, kad buvo vedęs Stefaniją Rūdaitytę, su kuria susilaukė dukros. Vėliau, pirmajai žmonai kas mėnesį mokėdavo vaiko išlaikymo pinigus. 1918 metais Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, Mykolas savo gyvenimą susiejo su nepriklausoma Lietuva. Baigęs miškininkų kursus Raudondvaryje (prie Kauno) 1921 metais tapo laisvai samdomu Valstybinės miškų tarnybos raštininku, o netrukus ir Bačkonių (prie Žiežmarių, dabartinėje Kaišiadorių rajono teritorijoje) girininkijos girininku. Visą tolesnį savo gyvenimą M. Šimelis atidavė Strošiūnų šilo puoselėjimui. Maždaug XX a. III deš. pradžioje vedė Jadvygą Žilionytę. Šimelių šeima susilaukė 5 vaikų – Gražinos, Ramutės, Vido, Gedimino ir Algirdo. Prasidėjus žydų persekiojimui, Mykolas pažįstamam žydui Korėnui trumpai ir aiškiai pasakė, kad prireikus jo, Mykolo, namų durys bus atviros. Kai Korėnas atvažiavo su dar septyniais žmonėmis, Mykolas atsakė, kad jo namų durys atviros visiems. Holokausto metais su žmona Jadvyga savo namuose iškastoje slėptuvėje slėpė 14 žmonių. Tai nebuvo lengva – šeimoje augo savi 5 maži vaikai, maisto nebuvo daug. Tačiau čia sunkumai nesibaigė: 1944 metais, gimdydama šeštą vaiką, mirė Mykolo žmona Jadvyga. Grįždamas su vyresniais vaikais iš žmonos laidotuvių, Mykolas sužinojo, kad jo namuose atliekama krata. Sekundę pasvarstęs galimybę bėgti ir slėptis, nutarė rizikuoti – grįžo namo kaip tik tuo metu, kai vokiečių karininkas ėjo link slėptuvės. Mykolui pavyko nukreipti jo dėmesį!
Kiekvieną kartą žydams užsiminus, kad jam sukėlė per daug vargo, jis atsakydavo paprastai „Pasaulis ne be gerų žmonių“. Žinomas faktas, kad Mykolas buvo uždarytas Žasliuose į stribyną. Grįžęs namo, vaikams pasakojo, kad abejoja, ar būtų iš ten išėjęs gyvas, jei ne žydas advokatas iš Sankt Peterburgo. 1945m. liepos 10 d. M. Šimelis, išėjęs į darbą, iš miško nebegrįžo. Mykolui dingus, jo namuose ir girininkijoje buvo atliekamos kratos, vaikai matė, kaip nepažįstami vyrai pasidalijo Mykolo daiktus. Strošiūnų miške nužudyto M. Šimelio kūnas nesurastas. KGB skyriaus viršininkas Ščensnovičius savo pažymoje apibendrino, kad M. Šimelį nušovė lietuviškieji
buržuaziniai nacionalistai. Mykolo ir Jadvygos vaikai tokia išvada niekada nepatikėjo. Likę 5 maži vaikai augo vaikų namuose.
Informacija surinkta naudojantis: issigelbejesvaikas.lt
„Pasaulis ne be gerų žmonių“, Algirdas Berželionis, „Mūsų girios“, 2003, Nr. 3 Mykolo ir Jadvygos anūkės Violetos pasakojimu
JUOZAPA KIBELAITĖ (1907–2006) Amžius gelbėjant: 34
Profesija: vienuolė. Išgelbėjo žmonių: 1
● Vienuolė, visa gyvenimą auginusi kitų vaikus.
● Išpuoselėjo Jasonių vaikų namus.
● Sukūrė aplinką, kurioje saugūs buvo ne tik palikti vaikai, bet ir nuskriaustos moterys.
Juozapa buvo aštuntas vaikas gausioje, net vienuolikos vaikų šeimoje. Tėvas Antanas Kibelis anksti mirė, todėl visi namų rūpesčiai gulė ant motinos Bronislavos pečių, kuri stengėsi vaikus ne tik pamaitinti, aprengti, bet ir išmokslinti. Juozapa baigė Šilalės progimnaziją. Atsikuriant Nepriklausomai Lietuvai, ji įsitraukė į katalikiškų organizacijų veiklą. 1932 m. davė pirmuosius įžadus ir 1933 m. Vienuolijos pasiųsta atsidūrė kitame Lietuvos krašte, Utenoje. 1940 m., kai buvo panaikintos katalikiškos organizacijos ir vienuoliai išvaryti iš savo vienuolynų, Utenoje dirbusios seserys irgi turėjo palikti įstaigas, kuriose dirbo ir išsiskirstyti. Seserys Juozapa Kibelaitė ir Zuzana Janušaitytė išvyko į Žemaitiją, pas sesers Juozapos gimines. Ten jos išbuvo iki 1941 m. liepos mėn., kai prasidėjus karui abi buvo iškviestos dirbti į Utenos vaikų namus. Čia rado didžiulę netvarką: vaikų namų vedėja pabėgusi, vaikai išdalinti kaimo žmonėms. Buvo likę tik trys seni darbuotojai. Po truputį į vaikų namus žmonės iš kaimų grąžino jiems globoti atiduotus vaikus. Vėl susirinko apie šešiasdešimt globotinių. Sesuo Juozapa buvo paskirta vedėja. Vaikų namams vėl buvo paskirtas 15 ha žemės plotas. Reikėjo dirbti žemę, auginti gyvulius, kad būtų kuo maitinti našlaičius. Šiuose vaikų namuose karo metu sesuo Juozapa su kitomis vienuolėmis gelbėjo 3 metukų berniuką, sužeista akimi, – Aleksiuką Šinderį. Po karo vaiko grįžo jo tėvai.
1944 m., artėjant frontui, traukdamiesi vokiečiai be paliovos bombardavo Uteną, griuvo pastatai. Priebėgai pasitarnavo didelis svirnas, o ypač po juo esantis rūsys. Pasigirdus lėktuvų ūžesiui ar nakties metu pakibus lempoms virš miesto, seserys vedėsi vaikus į slėptuvę, esančią kitame pastate, mažuosius supo į antklodes ir nešėsi. Padėjo ir didesnieji vaikai. Praūžus karui, seserys liko dirbti vaikų namuose. Buvo nutarta atskirti didesnius ir mažesnius vaikus. Didesnieji, kurie jau lankė mokyklą, palikti Utenoje, o mažesnieji iškelti į už keturių kilometrų esantį Jasonių dvarą. 1947 m. vienuolės, nutarusios nepalikti mažųjų, kartu su jais išsikėlė į Jasonis. Juozapa tapo atsakinga už ūkio dalies darbus. Kitos seserys taip pat čia dirbo. Taip sovietai, nerasdami kitos išeities, Jasonių vaikų namuose įdarbino visas seseris, nors ir žinojo, kad jos vienuolės.
Tuomet iš Jasonių dvaro buvo likęs tik vienas vieno aukšto gyvenamasis namas, pirtelė, keletas nedidelių ūkinių pastatų, nes kiti ūkiniai pastatai buvo sudeginti, ir trisdešimties hektarų žemės plotas, skirtas pagalbiniam ūkiui. Vaikelių, atvežamų iš įvairiausių skirstymo punktų ir kūdikių namų, vis daugėjo. Kartu daugėjo ir darbuotojų. Darbo sąlygos buvo sunkios. Nepaisydamos sunkumų, seserys pradėjo remonto ir statybos darbus. Buvo pristatytas antras gyvenamojo namo
aukštas, atstatyti ūkiniai pastatai, kai kuriuose iš jų įrengtos gyvenamosios patalpos. Pastatytas didelis mūrinis namas su sale ir valgykla vaikams ir kiti du namai, kurių viename įrengta skalbykla ir pirtis, kitame – kambariai tarnautojams. Pamažu ir seselėms, ir darbuotojams, ir ypač vaikučiams pasikeitė gyvenimo sąlygos. Jasonių vaikų namai tapo ne tik patogiais, jaukiais, bet ir tikrais Tėviškės namais. Namus supo graži aplinka – dideli gėlynai margavo įvairiaspalvėmis gėlėmis nuo pavasario iki šalto rudens, kūdra, čia pat miškas, labai gražios patalpos, dekoruotos tautinių raštų motyvais.
Vaikų namai buvo išlaikomi valstybės lėšomis, todėl ir tvarka privalėjo būti ideali. Revizijos daromos kasmet ir trukdavo po savaitę. Tikrintojai atvykdavo ne tik iš Vilniaus, bet ir iš Maskvos. Utenos rajono valdžia ir Švietimo ministerijos Vaikų namų skyrius, norėdami pasipuikuoti, vežė svečius ne tik iš Lietuvos, iš kitų respublikų, bet ir iš užsienio. Visi atvykę pamatydavo tą patį – šie vaikų namai skyrėsi nuo kitų tvarka, rūpestinga vaikų priežiūra ir aprūpinimu.
Vaikai mylėjo gerąsias sesutes, kurios jiems buvo tarsi rūpestingos mamos. Buvusi auklėtinė Danutė Mirauskaitė-Ambrozaitienė dėkinga už rūpestį ir meilę, su tikros dukros atjauta rūpinosi seserimi Juozapa – mama, močiute – iki pat jos mirties. Savo atsiminimuose Danutė rašo: „ […] Taip aš 1950-tų metų žiemą suradau antrą mamą ir ne tik ją, bet bent dvi iš karto. Tai buvo seserys Juozapa Kibelaitė ir Zuzana Janušaitytė. […] Atsimenu, kaip naktimis į langą belsdavosi miškiniai ir Mama su Stefute eidavo paduoti jiems maisto. O dieną ateidavo stribai, ir tuos reikėdavo vaišinti. […] Vaikus veždavo į įvairiausias ekskursijas: į Vilnių, Kauną, Palangą. Pinigų reikėjo vaikams karuselėms, ledams. Grynų nebuvo, o jų reikėjo prasimanyti. Tai užaugino jautuką, pas kurį kaimo žmonės vesdavo karves, ir ledų vaikams yra. […] Visų atsidavimo ir rūpestingumo dėka, vaikai buvo gerai prižiūrėti, sočiai pamaitinti, gražiai aprengti. Į darbą priimdavo moteris, vyrų apgautas, nuskriaustas ir vienišas. Čia jos rasdavo sau darbo, o vaikams prieglobstį. […] Net praėjus daugeliui metų, buvę vaikų namų auklėtiniai, dabar jau suaugę vyrai ir moterys, atvažiuodavo aplankyti. Žinojo, kad Utenoje prie bažnyčios, raudonų plytų name, ras mylinčias širdis.“
Informacija surinkta naudojantis: www.issigelbejesvaikas.lt righteous.yadvashem.org
Leidiniu “Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo Vargdienių seserys Utenoje (1930 – 2006)”
LR Seimo narė Paulė Kuzmickienė