„Kas iš tiesų nutinka žmogui, kai jis leidžiasi į kelią vienas, kai kiekvieną rytą prabunda naujoje vietoje, kai vieninteliai rūpesčiai – kur gausiu maisto, kur nakvosiu ir kiek kilometrų šiandien nueisiu? Kaip užsimezga draugystės su žmonėmis, kurių tu neieškai, o pats likimas tau juos pamėtėja kelyje?“ (citata iš A. Verksnytės knygos)
„Mėnulis pamažu blykšta, šešėlis ant katedros sienos blanksta, jau greitai rytas. Skirstomės, apsikabiname, braukiame ašarą. Kelias baigtas. Baigta ir paskutinė, trisdešimt ketvirtoji, mano piligrimystės diena,“ – rašo Agnė Verksnytė savo knygoje „Kaip aš perėjau pėsčiomis Ispaniją ir tapau milijoniere. Žieminė kelionė piligriminiu šv. Jokūbo keliu“.
34 dienos, vidutiniškai 23,5 kilometro per dieną, viena kuprinė, vasarinis miegmaišis ir – smalsumas. Agnė yra žurnalistė, scenaristė, dirba kuriant dokumentinius projektus, tad adrenalino jos gyvenime tikrai netrūksta. Paklausta, kas ją paskatino leistis į kelią – neramių kojų ar neramios širdies sindromas, – Agnė šypsosi: „Turbūt labiau neramių kojų. Nors tiesą sakant, vaikščiojimo manija išsivystė po kelionės: atsikeliu ryte, išgeriu kavos ir einu kokius dešimt kilometrų – tada viskas nurimsta. Nors aišku, širdis čia irgi prisidėjusi.“ Dirbdama televizijoje, prieš Kalėdas ji sužinojo turėsianti laisvą mėnesį. Tad nusprendė pasinaudoti proga ir pasiduoti smalsumui – stipriausiam savo gyvenimo varikliui. Ispanijoje yra net 39 šv. Jokūbo keliai, tačiau labiausiai ją viliojo Šiaurinis – einantis palei Atlantą, vėjuotas, dramatiškas, kinematografiškas. Vis dėlto paaiškėjo, kad žiemą daugelis šių kelių „užmiega“ – uždaryti nakvynės namai, mažai keliautojų. Vienintelis „gyvas“ maršrutas tuo metu buvo prancūziškasis Camino Francés, besidriekiantis nuo Saint-Jean-Pied-de-Port iki Santjago de Kompostelos. Jame veikė nakvynės namai, tad keliautoja galėjo jaustis ramiau – žinojo, kad turės kur prisiglausti. Apie šv. Jokūbo kelią Agnė Verksnytė domėjosi jau seniai – skaitė piligrimų knygas, sekė įrašus socialiniuose tinkluose, svajojo kada nors eiti pati, tačiau vis nerasdavo laiko, maži vaikai, dideli darbai ir t.t. Tad gavusi likimo galimybę, negalėjo nepasinaudoti. Moteris neplanavo rašyti knygos, tačiau emocijos ir įspūdžiai buvo tokie gilūs, kad turėjo pasidalinti. Skaitytojai už tai labai dėkingi. Dusetų K. Būgos biblioteka pirmoji, kurioje vyko knygos sutiktuvės. Planuojami ir kiti susitikimai su skaitytojais – net ir už Lietuvos ribų. Taigi, Agnė Verksnytė ne tik nuėjo 800 kilometrų, bet ir savo knygą išleidžia į plačiuosius vandenis. Susitikimo metu daug kalbėjome apie sutiktus žmones, piligrimystės prasmę ir tai, kaip kelias keičia žmogų. „Kai eini, laikas ištįsta. Nebelieka sekundžių ar minučių – tik tavo kvėpavimas, tavo žingsniai. Galbūt tokia ilga kelionė – vienintelis būdas laiką pajusti iš tikrųjų?“ – rašo A. Verksnytė. Agnė pajuto kelio poveikį, buvimas su savimi, savo mintimis ir gamta, šalia alsuojančia kelio istorija grįžusiai į įprastą gyvenimo ritmą leidžia žvelgti į pasaulį šiek tiek kitu žvilgsiu, nesureikšminti mažareikšmių dalykų, akcentuotis į iš ties svarbius. Kelias atvėrė smalsumą gamtos pažinimui, knygos autorė pradėjo studijuoti Miško terapiją.
Kviečiame užsukti į biblioteką – čia galite paimti knygą „Kaip aš perėjau pėsčiomis Ispaniją ir tapau milijoniere. Žieminė kelionė piligriminiu šv. Jokūbo keliu“ ir ramiai paskaityti be nutrintų kojų ar gurgiančio pilvo. Autorė tai jau padarė už mus – nuėjo skaitytojui įdomų kelią. Knygoje rasite ir istorinių faktų, ir buities detalių, ir emocijų – puikus balansas, leidžiantis kelionę pajausti tarsi eitum šalia.
Miglė Gaižiūtė,
Dusetų K. Būgos bibliotekos vyresnioji bibliotekininkė
Nuotr. autorės
