Taip nutiko ir su Vytautu Mačerniu – poetu, kuris gyveno vos dvidešimt trejus metus, tačiau spėjo lietuvių literatūroje palikti tylų, filosofišką ir iki šiol žmogų paliečiantį pasaulį.
Jis gimė Šarnelėje, Žemaitijoje, tarp kalvų, miškų ir rūko, kurie vėliau persikėlė ir į eilėraščius. Vaikystėje artimiausias žmogus jam buvo senolė – pasakų sekėja ir didžiausia ramybė. Gal todėl Mačernio kūryboje tiek daug ilgesio, namų ir žmogaus dvasios paieškų.
Dar gimnazijoje Telšiuose jis pradėjo rašyti eilėraščius, o vėliau studijavo anglų kalbą, literatūrą ir filosofiją Kaune bei Vilniuje. Draugai jį prisimindavo susimąsčiusį, nuolat skaitantį, gyvenantį tarp knygų ir idėjų. Jis mokėjo net septynias užsienio kalbas, vertė garsius Europos poetus, svajojo studijuoti Sorbonoje ir tikėjo, kad žmogus privalo ieškoti gyvenimo prasmės.
Jo eilėraščiuose nėra triukšmo. Juose daugiau vakaro, rūko, žemės, namų ir žmogaus dvasios. Gimtieji namai Mačerniui buvo ne vieta žemėlapyje, o atrama, prie kurios vis sugrįžtama mintimis.
Buvo ir meilė – Bronė Vildžiūnaitė, su kuria planavo bendrą gyvenimą. Tačiau vestuvės taip ir neįvyko. Karas ardė planus, o likimas pasirodė dar negailestingesnis – 1944 metų spalio 7 dieną poetą pakirto atsitiktinė sviedinio skeveldra.
Atrodytų, viskas turėjo baigtis tada. Tačiau nebaigė. Po mirties dalis rankraščių žuvo, tačiau draugai išsaugojo eilėraščių nuorašus. Ir atsitiko keistas dalykas – poetas, kuris taip trumpai gyveno, tapo nepaprastai gyvas ateities kartoms. Jo eilės virto dainomis, apie jį rašomos knygos, o Šarnelėje iki šiol galima pajusti tą pačią tylą, iš kurios gimė „Vizijos“.
Ir šiandien Mačernio eilės vis dar sustabdo žmogų – bent trumpam, bent vienai tyliai minčiai.
Poeto 105-ųjų gimimo metinių proga bibliotekoje parengta literatūrinė paroda, kviečianti iš naujo atrasti Vytauto Mačernio gyvenimą ir kūrybą.
Parengė Jurga Sagadinaitė
Zarasų rajono savivaldybės viešosios bibliotekos Skaitytojų aptarnavimo skyriaus vyresn. bibliotekininkė
Nuotr. I. Dumbravienės
