Zarasų viešosios bibliotekos parodų salėje lankytoją pasitinka nauja, akį traukianti menininkės Genutės Vaičikauskienės keramikos paroda.
Darbų autorė apie save rašo:
Aš esu kilusi iš Zarasų krašto, iš vietos, kur gamta ir molis visada buvo šalia žmogaus. Prie Luodžio ežero, prisimenu, būdavo balto šlyno – mama parsinešdavo jo balinti virtuvės sienas, o man tas šlynas tapo pirmąja kūrybine medžiaga. Jis buvo nepaprastai plastiškas, šiltas, paklusnus. Iš jo lipdydavau dubenėlius, paukščius, kiaušinius. Išnešdavau į saulę džiūti, tačiau tie ankstyvieji mano darbai dažnai suduždavo – tarsi gamta primintų, kad kūryba ir trapumas visada keliauja kartu.
Vėliau, pradėjusi dirbti mokykloje, neturėjome tikros keramikos krosnies, tik laboratorinę mufelinę krosnelę. Vis tiek veždavausi šlyno iš tėviškės – norėjau, kad vaikai pajustų tą patį molio džiaugsmą, kurį jaučiau pati. Mokiniai lipdydavo, degdavome, paskui išpiešdavome savo darbus. Iš tos pačios mažos krosnelės išėjo ir mano pirmieji parodiniai kūriniai – velniukai, kurie tapo ir mano dalyvavimo tautodailininkų parodose pradžia.
Mano kelias į platesnį keramikos pasaulį prasidėjo tuomet, kai Panevėžio krašto tautodailininkų vadovas pasiūlė nuvykti į Molėtų rajone vykstantį keramikos seminarą Bebrusuose. Važiavau tarsi ieškodama savęs – ir, manau, radau. Molėtai tapo mano kūrybiniais namais. Nuo pirmojo apsilankymo jau bus trys dešimtmečiai, o aš kiekvieną vasarą grįžtu į tą patį draugų ir molio ratą: lipdymas, degimas, malkinių krosnių kūrenimas, naktiniai budėjimai prie ugnies, pokalbiai, bendrumas, o vėliau ir parodos, kuriose atsispindi mūsų kūrybos metai.
Kita mano kūrybos stotelė – Ramygala. Jau penkiolika metų, čia kartu su būriu bendraminčių pristatome juodosios, raugo ir raku keramikos darbus. Kiekvienas susitikimas, kiekviena kūrybinė stovykla pripildo mano kūrybą naujų spalvų, technikų ir atradimų.
Kartais sakau, kad molis mane valdo. Paimu mažą gabalėlį – ir mintis pati ateina, lyg molis diktuotų, kuo norėtų tapti. Gal todėl taip sunku „išlipti iš molio balos“ – kūryba visada traukia atgal, kviečia tęsti, ieškoti, bandyti. Dažnas mano darbas papuoštas paukščiais – tupinčiais, besiruošiančiais skrydžiui, čiulbančiais, laukiančiais. Paukščiai mane žavi ne tik savo giesme, bet ir gebėjimu būti dviejose stichijose – danguje ir žemėje. Jie simbolizuoja laisvę, švelnumą, artumą žmogui.
Mėgstu kurti funkcionalius gaminius – vazas, lėkšteles, įvairius indus, kuriuos puošiu gamtos motyvais. Net maži kūriniai gali kalbėti: apie tradicijas, apie praeitį, apie naujas idėjas, apie žmogaus ryšį su aplinka. Man svarbu, kad daiktas būtų ne tik gražus, bet ir turėtų savo paskirtį, būtų naudojamas, gyvas.
Džiaugiuosi, kad yra žmonių, kurie padeda puoselėti ir pažinti senuosius amatus. Per pažintį su kultūriniu paveldu, per naujas patirtis atsiveria kitoks pasaulis, kitoks žvilgsnis į save ir kūrybą.
Mano meninė veikla šiandien labai įvairi: be keramikos, tapau, kuriu lino raižinius, dalyvauju įvairiose parodose, rengiu autorines ekspozicijas. Bendrystė su kitais kūrėjais – keramikais, tapytojais – man suteikia įkvėpimo ir motyvacijos.
Šiandien visas mano laikas skiriamas kūrybai: ieškojimams, atradimams, bendravimui, naujų potyrių paieškai. Kiekvienas molio gabalėlis, kiekviena spalva ar linija yra kelias į save, o pati kūryba – tai mano kasdienybė, mano džiaugsmas ir mano gyvenimo būdas.
Paroda veiks iki vasario 5 d.
Maloniai kviečiame apsilankyti.
Parengė Inesa Dumbravienė,
Zarasų r. sav. viešosios bibliotekos atstovė ryšiams su visuomene
Nuotr. G. Vaičikauskienės
