Spalio 15 d. (antradienį) 17 val. Zarasų rajono savivaldybės viešojoje bibliotekoje Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus atidarys fotografijų parodą „Sergejus Paradžanovas – gyvenimas tarsi filmas“.
Bibliotekos vairuotojas, visų norinčių atvykti, lauks 16:30 val. prie parduotuvės IKI mikrorajone.
Apie parodą:
Paroda sudaryta iš Valstybinio Sergejaus Paradžanovo muziejaus, veikiančio Jerevane (Armėnija), rinkinių. Ekspozicija primena ir įamžina pasaulinio garso kino režisierių, dailininką, scenaristą, neeilinio talento, tragiškų likimo smūgių patyrusį armėnų menininką S. Paradžanovą; jo 100-ąsias gimimo metines šiemet plačiai mini kultūros ir meno pasaulis.
Ekspozicijoje apie 30 fotografijų. Tai – senos Tbilisio armėnų šeimos, kurioje gimė S. Paradžanovas, nuotraukos; jo mokyklos, studijų kinematografijos institute fotografijos, kadrai iš filmavimo aikštelių ar parodos atidarymo… lageryje, kur, pats būdamas kalinys, S. Paradžanovas mokė „zekus“ dailės, surengė nuteistųjų kūrybos ekspoziciją… Dar jis mokė nuteistuosius… rašyti scenarijus; išėjusius į laisvę nukreipdavo pas žinomus režisierius, pavyzdžiui, Andrejų Tarkovskį… Atskiro dėmesio vertos fotografijos, įamžinusios S. Paradžanovui artimas moteris. Tai – jo močiutė Liza, motina Siran; pirmoji žmona totorė Nigyar, ją dėl meilės kitatikiui Sergejui nužudė jos giminės; antroji žmona – ukrainiečių diplomato dukra Svetlana Ščerbatiuk, su ja susilaukė sūnaus Sureno.
Ypatingą vaidmenį kūrėjo gyvenime suvaidino poetė, bohemos „liūtė“, menininkų mūza Lili Brik. Tai ji per savo seserį, ištekėjusią už garsaus prancūzų rašytojo, Gonkūrų akademijos nario Lui Aragono, tarpininkavo, kad prancūzas asmeniškai kreiptųsi į SSRS komunistų partijos CK generalinį sekretorių Leonidą Brežnevą, prašydamas išlaisvinti apšmeižtą, be kaltės nuteistą S. Paradžanovą. Į prašymą buvo atsižvelgta: penkerių metų kalinimas buvo sutrumpintas… metais.
Išskirtinio talento menininkas garsėjo staigiu, karštu ir nepatogiu charakteriu, žaismingomis, „aštriomis“, dažnai jam pakenkdavusiomis provokacijomis. Dar jis labai mėgo fotografuotis, pats „dėliojo“ fotografijų kompoziciją. Bet prisileisdavo tik talentingus fotografus. Tarp jų S. Paradžanovo draugai, garsūs Kaukazo fotomenininkai – Zavenas Sargsyanas (Jerevanas) ir Jurijus Mečitovas (Tbilisis). Įdomu tyrinėti fotografijas, užfiksavusias S. Paradžanovą filmavimo aikštelėje, bendraujantį su bičiuliais kolegomis – italų aktoriumi Marčelo Mastrojaniu ar rusų režisieriumi Andrejumi Tarkovskiu… Ekspozicija dovanoja ir netikėtą žinią apie S. Paradžanovo ir mūsų garsiojo grafiko Stasio Krasausko draugystę; ją liudija S. Krasausko kino kūrėjui dovanotas darbas su dedikacija.
S. Paradžanovas pasaulio kino istorijoje vertinamas kaip vienas iš dešimties iškiliausių menininkų, kūrusių savita, tik jam būdinga kino kalba. Jis paliko ryškų pėdsaką trijų valstybių – Ukrainos, Armėnijos, Gruzijos – kino istorijoje. Ukrainoje sukūrė filmą „Užmirštų protėvių šešėliai“ (1964), kuris ženklino poetinio kino pradžią ukrainiečių kinematografe, pelnė daugybę apdovanojimų tarptautiniuose festivaliuose. „Armėnfilme“ nufilmavo savo garsiausią kino šedevrą „Granato spalva“ (1968), pasakojantį apie viduramžių Kaukazo tautų dainių Sajat Novą. Italų kino legenda Michelangelo Antonioni šį filmą apibūdino kaip grynojo grožio etaloną, kai filmu gali žavėtis, net jei jo ir nesupranti… Filmai „Legenda apie Suramo tvirtovę“ (1984) ir „Ašik Kerib“ (1988) – „Gruzijafilmo“ aukso fondas; šios juostos padarė įtaką Azerbaidžano, Irako, Irano, kitų šio rytų regiono valstybių kinematografui.
S. Paradžanovo filmografijoje – vienuolika vaidybinių ir dokumentinių filmų, daugybė nerealizuotų scenarijų. Dar jis garsėjo kaip nepralenkiamas žaismingų, anekdotus primenančių gyvenimo situacijų meistras…
Paroda veiks iki lapkričio 18 d.
Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus informacija
