Maldaknygė – krikščionims skirta maldų knyga. Maldų tekstai – vienas ankstyviausių ir pagrindinių bažnytinės literatūros žanrų. Maldaknygės pradėjo klostytis I–III a. tikinčiųjų namuose atlikinėjant liturgines apeigas. Nuo 3 a. bibliniai ir liturginiai tekstai, kasdienės maldos ir tikėjimo formuluotės pradėta surašinėti į rinkinius privačiam naudojimui. Iš pradžių maldaknygės buvo rengiamos lotynų kalba. VIII–IX a. maldų rinkinius imta versti į kitas kalbas. Viduriniais amžiais maldaknygės buvo rankraštinės, įvairiai apipavidalintos. XV a. pabaigoje jos pradėtos spausdinti.
Pirmosios maldaknygės lietuvių kalba buvo protestantiškos, XVI a. pabaigoje išspausdintos Mažojoje Lietuvoje. Pirmoji katalikiška maldaknygė lietuvių kalba išspausdinta 1630 m.
Daug maldaknygių buvo leidžiama XIX a., maldos daugiausia verstos iš lenkų ir vokiečių kalbų. Viena populiariausių buvo Aukso altorius. Spaudos draudimo laikotarpiu (1864-1904) iš maldaknygių vaikai buvo mokomi skaityti.
Panaikinus spaudos draudimą lietuviškais rašmenimis imta leisti naujų originalių maldaknygių ( Aušros žvaigždė (1904 -1913), Sveika Maryja (1906), A. Jakšto parengtos maldaknygės).
Sovietmečiu katalikiškos maldaknygės rengtos išeivijoje. Lietuvoje ribotais tiražais spausdintos katalikiškos maldaknygės, patvirtintos Lietuvos vyskupų konferencijos: Liturginis maldynas (1968 -2007) ir Visada su Dievu (1977 -1992).
Nuo rugpjūčio 13 dienos veikiančioje parodoje eksponuojama 20 XIX a. II pusės – XX a. I pusės maldaknygių lietuvių ir lenkų kalbomis, taip pat brevijoriai, tikybos vadovėliai. Leidiniai iš Zarasų viešosios bibliotekos, Zarasų krašto muziejaus, Antazavės Dievo Apvaizdos bažnyčios ir privačių rinkinių.
Darius Tvardauskas,
Antazavės dvaro bibliotekos vyresn. bibliotekininkas
Nuotr. autoriaus
