„Karštligiškai sunkią dieną, kai darbų griūtis, ir atrodo – neišsikapanosi, aš save raminu: ateis išganingas vakaras ir prasmingas nuovargis, kai galėsi padėkoti Apvaizdai už siųstas palaimas ir pagirti save už nuveiktus darbus. Bet aš mokausi neskubinti laiko, nes šitaip – diena po dienos, vakaras po vakaro – jis ir praeis. O man šitiek mažai jo duota. Reikia išmokti būti čia ir dabar“, – sakė žurnalistas, LR Seimo narys Rokas Žilinskas.
Dusetų seniūnijos seniūnas Darius Steponavičius džiaugėsi, kad knygos „Aš – Rokas Žilinskas“ pristatymas į Dusetų K. Būgos biblioteką sukvietė daug skaitytojų. Tačiau kartu ir apgailestavo: jau šešeri metai, kai šalia mūsų nėra Roko, taip mielo ir artimo dusetiškiams.
Rokas neskirstė žmonių, mokėjo ne tik išklausyti ir pasikalbėti, bet paspausti ranką, paglostyti galvą. Visuose jo užrašuose liko gilios mintys – prasmės ieškojimas. Į jį žmonės kreipdavosi patarimų ne tik sau, bet ir savo artimiesiems – jis nebijojo savo asmeninės patirties; mokė nespręsti apie kitus vien tik iš išvaizdos; norėdamas ir gebėdamas mokyti ir šviesti – visada siekė geriausio darbo rezultato; būtinai surasdavo atsakymą į užduotą klausimą.
Prisiminimais apie Roką – kaip apie Draugą, Brolį, LR Seimo narį, Žmogų, Kolegą – dalijosi ne tik šios knygos sudarytojos Daiva Žeimytė – Bilienė ir jo sesuo Monika Žilinskaitė, bet ir dusetiškiai: Marija Varenbergiene, Elena Antonova, Rimtautė Jakaitienė, Elena Arminienė, zarasiškė Vaida Lazdauskienė.
„Laukdama Roko, visada pasistengdavau turėti naminių rūkytų lašinukų, nes Rokas juos labai mėgo. Padėdavau ant medinės lentelės lašinukus, įduodavau peilį ir Rokas su apetitu valgydavo. Būdavau labai laiminga, kad Rokas taip mielai priimdavo mano kuklias vaišes. Asmeniškai pažinojau ne tik Roką, bet ir jo sesutę Moniką, kuri irgi keletą kartų svečiavosi mano namuose. Buvau susitikusi ir Roko mamytę, kurią jis labai gerbė, mylėjo ir daug pasakojo apie ją“, – dusetiškės Marijos Varenbergienės, kurią Rokas švelniai vadino Močiute, prisiminimai „Atmintis – tarsi antras gyvenimas“, tapę šios knygos dalimi – puikus įrodymas, kad Žmogaus gyvenimas nesibaigia Jo Išėjimu.
P. Marija prisimena, kad Rokas ne tik parėmė Dusetose organizuotą Šv. Kūčių vakarienės šventimą su likimo nuskriaustais, bet ir nuoširdžiai domėjosi tais žmonėmis…
Knyga, skirta Roko 50–mečiui, mums skamba testamentu: „Aš esu su tais, kurie tiki. Tiki bendruomene, kuri su kaupu grąžins tai, ką jai duosi. Tiki, kad jų indėlis yra grūdas, kuriuo galima užpildyti aruodą“, nes „gėris sklinda tyliai. Gėris sklinda per močiutės pasakas, jis sklinda iš knygų lentynų, jis sklinda per draugystę, brolystę, seserystę.“
… gėrio krisleliais prisipildžiusios širdys tą popietę buvo laimingos, nes pažintis su Roku jungė Amžinybę ir Dabartį.
„Mums jis buvo Rokutis. Džiaugėmės juo ir labai mylėjom“, – vyresnioji bibliotekininkė Elena Gaižiuvienė dėkojo knygos autorėms Daivai Žeimytei – Bilienei ir Monikai Žilinskaitei už knygos pristatymą ir Ts–Lkd Zarasų skyriui už pagalbą organizuojant renginį.
Giedrė Mičiūnienė
Foto Vilijos Visockienės
