„Mūsų protėviai prie Čičirio…“ Juozo Kaladinsko 90-mečiui

Pedagogas ir kraštotyrininkas – tai žmogus, kuris ne tik moko, bet ir įkvepia. Savo nuoširdžiu atsidavimu darbui jis ugdo ne tik protus, bet ir širdis. Kiekviena jo pamoka – tai ne tik žinių perdavimas, bet ir gyvenimo išminties dalelė.

Juozas Kaladinskas gimė 1935 m. rugpjūčio 25 d. Čičirių kaime, Zarasų rajone, Stanislovo Kaladinsko ir Adėlės Lašaitės šeimoje. Mokėsi Šniukštų pradinėje mokykloje (1944–1947), Suvieko septynmetėje mokykloje, Antazavės progimnazijoje, kurią baigė 1952 m. Vėliau mokėsi Kauno pedagoginėje mokykloje (1952–1956), o 1956–1962 m. – Vilniaus valstybiniame pedagoginiame institute, kur įgijo fizikos ir gamybos pagrindų mokytojo specialybę.

Dirbo Dusetų Kazimiero Būgos vidurinėje mokykloje, Zarasų vakarinėje (pamaininėje) vidurinėje mokykloje, taip pat septynerius metus buvo metodininku Zarasų rajono Švietimo skyriaus metodiniame kabinete. Trylika metų dėstė fiziką ir istoriją Suvieko pagrindinėje mokykloje, kur jo iniciatyva įkurtas mokyklos kraštotyros muziejus. Taip pat dirbo Zarasų Pauliaus Širvio pagrindinėje mokykloje, Antazavės Juozo Gruodžio vidurinėje mokykloje, Turmanto pagrindinėje mokykloje fizikos mokytoju.

Kaip pedagogas, jis ne tik ugdė jaunuosius protus, bet ir buvo vertybių, žmogiškumo bei pagarbos pavyzdys. Jo pamokose skambėjo gyvenimo išmintis, meilė kalbai, kultūrai ir istorijai.

Juozas Kaladinskas – tai žmogus, kurio gyvenimas ir veikla liudija tikrą atsidavimą mokyklai, kraštui ir žmonėms. Meilė gimtajam kraštui jo gyvenime atsiskleidžia per tyrinėjimą, saugojimą ir perdavimą ateities kartoms. Tai žmogus, kuris savo širdimi jaučia žemės dvasią, geba prisiliesti prie istorijos ir ją perteikti su pagarba, jautrumu ir atsakomybe.

Tokie žmonės kaip Juozas Kaladinskas – tai tiltas tarp praeities ir dabarties, tarp tradicijos ir šiuolaikiškumo. Jo darbas – tylus, bet neįkainojamas. Jo buvimas – tai šviesa bendruomenėje. Jo pėdsakai liko ne tik knygose ar nuotraukose, bet ir žmonių atmintyje.

Kraštotyrininko širdimi jis jautė gimtosios žemės pulsą. Rinko istorijas, fotografijas, tautosaką, pasakojimus – viską, kas liudija mūsų praeitį ir padeda ją išsaugoti ateičiai. Dėl jo pastangų išliko tai, kas galėjo būti pamiršta.

Juozas Kaladinskas parašė ir išleido knygas:

„Suviekas“ (1998) – leidinyje aprašyta mokyklos kūrimosi ir vystymosi istorija, buvę mokytojai, jų veikla, Suvieko miestelio įsikūrimas, augimas ir nykimas, žymūs apylinkės žmonės bei jų atsiminimai.
„Mūsų protėviai prie Čičirio“ (2006–2007) – trijų dalių istorinė apybraiža. Apie ją autorius rašė: „Aprašomos vietovės – mano tėviškė, pėsčiomis išvaikščiotas ir dviračiu išvažinėtas kraštas.“ Trijų dalių apybraižoje pateikiamos 23 kaimų aplink Čičirio ežerą ir jų gyventojų trumpos istorijos. Rašydamas knygas, autorius rėmėsi Lietuvos valstybės istorijos archyve esančia medžiaga – nuo XVIII a. vidurio išlikusiais Šniukštų, Vėdarių, Didėjos kaimų gyventojų krikšto, santuokos ir mirties metrikais. Ši informacija padės besidomintiems savo giminės medžio kūrimu.

Apdovanojimai ir padėkos:

  • Lietuvos Respublikos Švietimo ir mokslo ministerijos Padėkos raštai (1995, 1998),
  • Zarasų rajono savivaldybės Garbės raštas (1996),
  • Zarasų rajono Švietimo skyriaus Padėkos raštai (2001, 2006),
  • Lietuvos Šaulių sąjungos Utenos apskrities šaulių rinktinės Garbės raštas (2000),
  • Zarasų Pauliaus Širvio pagrindinės mokyklos moksleivių Padėkos raštas (2005),
  • Antazavės Juozo Gruodžio vidurinės mokyklos mokinių Padėka (2006),
  • Turmanto pagrindinės mokyklos direktorės Padėka (2007).

Juozas Kaladinskas – įvairiapusė ir šviesi asmenybė. Visada mėgo keliauti, buvo aktyvus intelektinių žaidimų dalyvis, grojo smuiku, akordeonu, lūpine armonikėle. Savarankiškai išmoko ispanų kalbą – tai liudija jo žingeidumą, smalsumą ir nuolatinį siekį tobulėti.

Šiuo metu Juozas Kaladinskas gyvena Zarasuose, džiaugiasi buvimu dukrų, vaikaičių ir provaikaičių apsuptyje.

Jo kuklus, bet prasmingas darbas – tai nematoma šviesa, kuri tebešviečia bendruomenėje ir įkvepia naujas kartas.

Parengė Zarasų rajono viešosios bibliotekos bibliografė-kraštotyrininkė Vida Mikštienė

Nuotr. Eglės Magaznieks