Jis – spalvų ir garsų architektas, meistras, kuris iš žodžių statė rūmus, tačiau pats juose negyveno. Henrikas Radauskas – poetas, kurį vieni laiko tarpukario dendžiu, kiti – modernizmo grynuoliu, o treti tiesiog – savu ir artimu. Jis nestovėjo ant scenos su išpažintimis, neverkė į savo eilėraščius, o kūrė juos kaip išlavintą meno formą.
Vaikystėje – dvaras Panevėžio apskrityje, knygos, persikėlimas į Rusiją, „sidabro amžiaus“ poezijos spindesys. Sugrįžimas – gimnazija, seminarija, universitetas, rusų formalizmo atgarsiai. Darbai – nuo Klaipėdos radiofono iki Švietimo ministerijos, nuo Valstybinės leidyklos iki Kongreso bibliotekos JAV. Gyvenimas jį mėtė tarsi vėjo plaikstomą lapą, bet poezija liko nepalaužiama.
Radauskas ir eilėraštis – kaip tapytojas ir drobė. Jis nesiveržė į poeziją su nuogais jausmais, o meistriškai dėliojo spalvas ir formas. Čia – daiktai gyvi, čia žmogus nebūtinai svarbiausias. Viskas vyksta ne pagal įprastą logiką, o pagal meno taisykles. Kaip sakė K. Platelis, jo poezijoje „nuolat kas nors vyksta“ – bet tai nėra kasdienybės vyksmas, tai meno žaismas.
„Poezija – ne krosnis. Poezija neturi šildyti.“ Gal todėl jo kūryba tokia poliruota, kiekvienas rimas tarsi nugludintas akmuo. Radauskas netroško tapti balsu, kuris guodžia ar drasko, jo eilės – tai brangakmeniai, spindintys poezijos šviesoje.
Henrikas Radauskas – poezijos estetikas, grynosios formos kūrėjas. Jo eilės neįsileidžia sentimentalumo, bet alsuoja menine harmonija. Toks buvo ir pats poetas – europinės kultūros žmogus, apsuptas muzikos, tapybos, teatro. Jis išliko poezijos istorijoje – kaip strėlė, lengva ir taikli, bet „vidumi kiek nyčiška“, vis dar lekianti į dangų.
Zarasų rajono savivaldybės viešosios bibliotekos Skaitytojų aptarnavimo skyriuje parengta literatūrinė paroda, skirta poeto 115-osioms gimimo metinėms.
Atraskite Henriko Radausko eiles mūsų bibliotekoje!
Parengė Jurga Sagadinaitė
Zarasų rajono savivaldybės viešosios bibliotekos Skaitytojų aptarnavimo skyriaus vyresn. bibliotekininkė