Kalbininkas Kazimieras Būga – vienas iš šiuolaikinės lietuvių kalbos tėvų, kurio dėka žinome ir kasdien vartojame žodžius, net nesusimąstydami, kaip ir kada jie atsirado. Rašybai K. Būga taip pat turėjo nemažą įtaką. Jo gebėjimas argumentuotai diskutuoti su didžiaisiais kalbininkais išsaugojo mums krėslą, laba diena, telefoną, kūdikį ir daugybę kitų dabar vartojamų žodžių. Skaitant kalbininko straipsnius, vartant jo parengtą žodyną, akis vis užkliūva už pažymėjimų, kaip tariama Dusetose, koks žodis vartojamas čia, jo gimtinėje. Akivaizdu, kad jis – didžiausias Dusetų vardo garsintojas, nes tikrai nė viename kitame veikale mūsų krašto vardas nėra minimas tiek kartų, kiek Būgos darbuose.
O Dusetose profesoriaus, kalbininko Kazimiero Būgos vardo įamžinimu susirūpinta praėjus dešimtmečiui po žymiojo kraštiečio mirties. Išleidžiamas specialus laikraščio „Zarasų kraštas“ numeris, skirtas „pagerbti iš mūsų žavingojo krašto kilusiam lietuvių kalbos tėvui, didžiajam mokslininkui, profesoriui Kazimierui Būgai“. Tad jau 1934 metais Kazimiero Būgos vardas suteikiamas Dusetų pradžios mokyklai, skaityklai, 1937 metų gegužės 1-ąją kalbininko vardą gauna atidaroma valstybinė viešoji biblioteka, dar vėliau įsteigiamas memorialinis muziejus ir galiausiai profesoriaus vardu pavadinama gatvė. Taip Dusetos saugo kalbininko atminimą. Mums taip įprasta, kad dažniausiai nei nesusimąstome, kodėl taip svarbu ne tik saugoti, bet ir priminti primiršusiems. Mes it tarp delnų: Pažiegės kaimo, kur gimtieji profesoriaus namai, einame K. Būgos gatve Dusetose, praeiname K. Būgos memorialinio muziejaus Dusetų informacinį centrą, K. Būgos gimnaziją, stabtelime prie K. Būgos biusto, kuris jau per keturis dešimtmečius stebi dusetiškių kasdienybę (buvo šalia Nepriklausomybės paminklo, dabar į mus žiūri šalia mokyklos), ir įrėminame atminimą K. Būgos biblioteka. Tokiame Kazimiero lopšyje užsupti.
Kalba – esminė praeities liudytoja
Ruošėmės 147-ųjų gimimo metinių minėjimui, į kurį kvietėme susirinkti prie paminklo, tiksliau biusto, kur buvo dalyvių laukė profesoriaus atminimui skirta viktorina, įdomybės, lietuvybės pratybomis ir… bulviniai blynai. Kodėl jie? Tai vienintelis (tikiuosi, kol kas) šaltiniuose minimas patiekalas, kurį kalbininkas mėgdavęs valgyti. Renginio metu buvo primintas trumpas ir intensyvus kalbininko gyvenimas. Mirė profesorius vos 45-erių. Susitikę nedaugžodžiavom, nes žvarboka gimusio lapkričio 6-ąją gimtadienį sutikti lauke, kad ir koks svarbus ir mylimas jis būtų. Pasidalijome svarbiausiais momentais ir kalbininko gyvenimo: apie požiūrį į kalbą, kaip į esminę praeities liudytoją; apie požiūrį į save, kaip tautos tarną, kuris turi nepaliaujamai dirbti nesitikėdamas atlygio; apie duoklę savo kraštui, kai daugumai žodžių atramos taškas – Dusetos, t.y. kaip žodis vartojamas ir tariamas dusetiškių.
Apie kuklią buitį liudija ir palikti prisiminimai.
Štai Būgos gyvenimo ir darbo sąlygas, šeimai atsikrausčius į Kauną, aprašo rašytojas K. Vairas-Račkauskas:
„Gyventi ir dirbti teko viename mažame kambarėlyje: čia buvo profesoriaus Būgos kabinetas, ponios Būgienės virtuvė, jų abiejų miegamasis ir valgomasis kambarys, jų mergytės žaislų ir poilsio rūmas. Kaune dar gimė ir sūnelis, 1921 metais. Vireliūnas susirado sau kitą butą. Būgai liko vieni. Paskui jiems vyriausybė davė butą Jablonskio gatvėje. Dabar tame bute gyvena namų sargas ir sako, kad butas netikęs sargui gyventi: baisus oras dvokia silkėmis, žemas, žemėje, langeliai paluby, be šviesos… Jablonskio gatvėje Būgai apsigyveno 1923 metais. Mūsų pagarbos didžiam kalbininkui dėliai, reikia padėti muziejun tą Jablonskio gatvėje butą, tegul ateities gentkartės sužino, kaip mokėjome pagerbti savo tautos darbininkus ir kokias davėme apystovas jų darbui!”
Kitas labai iškalbingas liudijimas – Būgos studento prisiminimai apie kalbininko butą:
„Namelio koridorius ankštas, tamsus, kopūstų statinaite užverstas – tik takelis prašliaužti. Profesoriaus kabinetas ir giedrią dieną tamsus, nes kambarių langai stovi stačiai į šiaurę ir nešvarią gatvelę, kurios antrojoje pusėje stūkso namai, o pačioje gatvėje prekiautojų erzelis. Prekyvietė netoli. Gatvelėje smulkios krautuvėlės. Todėl čia pešasi, barasi, įvairiomis kalbomis ginčyjasi, rėkia, derasi. Kokio gi didesnio trukdymo begali būti darbo žmogui? Lango niekados nepradarysi: dulkės, rėksmas, gatvės chuliganizmas. Šit kokioje atmosferoje teko dirbti mokslininkui. Su elektra būta taip pat daug ceremonijų. Imta rengti lietuvių kalbos žodynas. Daugiausia profesoriui tekdavo dirbti prie elektros šviesos. O tas elektros srovės galingumas menkas. Trukdymas. Visuomenė trokšta susilaukti žodyno. Būga aiškina „Lietuvos“ dienrašty sąlygas, kuriose jam tenka dirbti. Daro intervenciją ir kiti Būgos draugai atitinkamoms valdžios įstaigoms. Ir galop tik, nors profesorius geresnio buto nesusilaukė, tai bent po ilgų procedūrų šviesesnės elektros gavo. Šit kaip tas didis mūsų žmogus Kaune gyveno!”
Kalbininko bičiuliai prisimena:
„Jis niekur ir niekuomet nepraleisdavo progos pasiklausyti įvairių tarmių ir tuo praturtinti savo kalbą retesniais žodžiais, posakiais. Nors Būga iš pat jaunystės buvo gana lėtas, tylus, nekalbus, ko nors paklaustas, greit neatsakydavo, bet, kaip prisimena ne vienas iš jį pažinusių, ėmus kam nors kalbėti apie savo tarmę ar kuriuo kitu kalbos klausimu, nekalbusis Būga bematant tapdavęs šnekus: užsidegdavęs, aiškindavęs, neduodavęs kitiems kalbėti.“
Pasakojama, jog kartą vienas žmogus davęs prof. K. Būgai pasiskaityti naujai pasirodžiusią lietuvišką knygą. Grąžindamas perskaitytą, K. Būga taręs: „Nepatiko, nė vieno man nežinomo žodžio joje neradau“…
Visiškas atsidavimas darbui. Ir net ne vienam darbui. Jis sudarinėjo žodyną, padėjo rūpintis universiteto steigimo reikalais, kolegoms kalbininkams iš užsienio talkino kalbos klausimais ir visko imdavosi entuziastingai. Net laiškuose žmonai nesu radusi klausimo apie vaikus ar namus. Galima rasti tik rūpestį žodyno kortelėmis, kurios, kaip jis pats teigia, „pridera ne Būgai, bet Lietuvos turtui“.
Žinant jo atsidavimą darbui, skaudu skaityti laiškus bičiuliams, kuriuose atsiveria tokie finansiniai rūpesčiai:
„Brangus Prieteliau,/Šiandie gavau iš Tamstos „unarinių“ 25 rublius. Jie gauti buvo pravartu kaip šuniui muilas. Likus be stipendijos prie ūniversiteto, kartais ir keli skatikai labai dideli pinigai“.
Iš laiško dr. J. Basanavičiui:
„Šiuo kartu aš esu gyvas elgeta: skatiko prie dūšiai neturiu, ir todėliai negaliu Draugijai užsimokėti“.
Taigi, Būgos dideli darbai gimė asketiškumo dvasioje.
Susitikom prie Būgos
Dalios Vaitukaitienės parengtoje viktorinoje dalyviai sužinojo ne vieną negirdėtą faktą apie K. Būgą, pvz. kad kalbininkas yra dviejų pjesių autorius ir kt. įdomybių. Savo turimomis žiniomis iš senosios periodikos lobynų pasidalijo Raimondas Sklizmantas, o Ryčio Pivoriūno rengiamose lietuvybės pratybose sudarinėjome žodžius „būgti“ ir „drįsti“ dvasioje.
Renginys gimė Dusetų K. Būgos bibliotekos, bendruomenės „Santalka“, K. Būgos memorialinio muziejaus Dusetų informacinio centro, Raimondo Sklizmanto ir Ryčio Pivoriūno pastangomis. Už galimybę kepti blynus ant ugnies dėkojame Dusetų seniūnijai, už garsą – Kultūros centrui Dusetų dailės galerijai.
Taip bendromis pastangomis, jaukiai susirinkę prie ugnies pabuvome, iš aukšto Būga mus stebėjo, o mes jo žodžiais žongliravome.
Įdomybėmis galime pasidalyti ir su jumis, nors tikrai ne visomis: „Dusetose yra sakoma: šlapjas, verpju, labjau, drebja, ramjausias, plovjau; Dusetose apie greitai einantį žmogų sakoma: lekia kaip skraistas; abrėdnas – apsileidęs; keliūta – dusetiškiai taip vadina „nedidelį kelią“; pleperza, kumperza, keverza – plepys“.
„Kuris žodis yra savas, kuris – svetimas, parodo žodžio garsai“, – sako Būga. Šituo keliu eidamas, Būga, pavyzdžiui, nurodė, kad kėdė gali būti skolinys iš suomių kalbos, o krėslas – savas, lietuviškas žodis. Jis apgynė ir tokius žodžius, kaip vilna, marios, prašyti, tverti ir kt.
„Susimildami, kalbos tariamųjų svetimybių varytojai, – rašė straipsnyje „Vilna ir gauras“, – palikite mus po senovei sėdėti krėsluose ir austis sau drabužį iš vilnų! Dar mes nėsame tiek nusigyvenę ir taip subarbarėję, kad mus džiugintų kėdė su gaurais!”
Kalbėkime, kaip Būga mums patarė: nebijodami svetimybių, bet jomis ir nepiktnaudžiaudami. O pabaigai: „Arklys ir keturiomis apsibrinda. Žmogui apsibristi – dar lengviau“, – tad leiskime sau klysti, naujus žodžius rinkti, esamus įsiminti ir iš praeities – surinkti ir su kitais pasidalinti. Susitikime prie Būgos, nors ir be jokios progos!
Miglė Gaižiūtė,
Zarasų rajono viešosios bibliotekos Dusetų K. Būgos teritorinio padalinio vyr. bibliotekininkė
Nuotr. autorės ir Vilijos Viskockienės
