Darius Tvardauskas
PLIATERIŲ DVARAI LIETUVOJE
Įvadas
Grafai Pliateriai – vokiečių kilmės Livonijos ir Lietuvos didikų giminė. Kilę iš Vestfalijos, Brėjelio pilies. Tarp jų buvo du Livonijos ordino maršalai, keturi Livonijos vaivados, septyni Abiejų Tautų Respublikos senatoriai, vienas vyskupas.
Giminės pradininku laikomas Hereboldas Brėjelietis ( XII a.), pramintas Pliateriu. Giminės atstovai buvo vadinami Broel – Pliateriais. Žinoma, kad XV a. antroje pusėje du broliai Pliateriai laivu atplaukė į Rygą ir ėmė tarnauti Livonijos ordinui. Jonas tapo ordino maršalu, o Frydrichas – visų buvusių ir esamų Pliaterių protėviu.
XVI a. antroje pusėje, po Livonijos karo, Pliaterių valdos atiteko ATR, jie perėjo į katalikybę ir tapo ATR piliečiais. XVII a. Pliateriai pradėjo kurtis Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Su Pliateriais susiję virš 20 vietovių Lietuvoje. Šioje studijoje bandžiau trumpai apžvelgti likusį Pliaterių paveldą ir žymiausius giminės atstovus.
ABROMIŠKĖS
Kaimas prie Abromiškių ežero, 1 km. Į R. nuo Elektrėnų.
Minimos, kai 1571 m. čia dvarą pasistatė Abraomas Poniatovskis su žmona Ona. Likęs našliu dvarą su karčema ir ežerais pardavė Trakų tijūnui M. Bychovcui.
XVII a. dvarą valdė Narbutai. Apie 1748 m. dvaras vedybų keliu atiteko grafams de Reusams.
1778 m. Robertas Kazimieras de Reusas vedė Konstanciją Oranską ir 1787 m. susilaukė sūnaus Vilhelmo.
1799 m. dvare vyko dailininkės Rachelės de Reus ( 1783-1855) ir Mykolo Juozapo Riomerio ( 1778-1853) vestuvės.
Pasakojama, kad 1812-06-27-28 čia nakvojo į Vilnių žygiavęs Napoleonas.
XIX a. I pus. dvarą valdė Vilhelmas de Reusas (1787-1854) su žmona Antanina (1798-1852). Pastatyti mediniai rūmai, įkurtas sodas. Dvare vyko literatūriniai vakarai, vaidinimai.
1840 m. Švėkšnos ir Šateikių savininkas Pranciškus Steponas Broel-Pliateris ( 1798-1867) vedė Vilhelmo de Raeso dukterį Kazimierą, kuri jam mirus, dvarą valdė iki 1893 m. dvarą paveldėjo jų sūnus Vilhelmas Broel-Pliateris (1850-1911). 1880 m. jis vedė Feliciją Soltan.
Dvare buvo sukaupta apie 20 tūkst. knygų, saugomas abiejų giminių archyvas, paveikslai, porceliano dirbiniai.
1912 m. dvaras atiteko Felicijai Pliater ir dukterims Irenai, Idalijai ir Marijai.
1933 m. dvarą nusipirko bankininkas Mykolas Žilinskas ( 1904-1992). Jis remontavo rūmus, tvarkė parką. 1944 m. emigravo į JAV, tapo žymiu kolekcionieriumi.
Po II Pasaulinio karo rūmuose įsikūrė ligoninė, vėliau paštas, medicinos punktas, biblioteka. 1984 m. buvo 1879 gyv.
1990 m., grįžęs į Lietuvą, M. Žilinskas nespėjo atgauti nuosavybės, dvaras buvo privatizuotas.
2012 m. pradėta renovacija, įkurti svečių namai ir amatų centras. 2021 m. buvo 357 gyv.
DVARO SODYBA
DVARO RŪMAI ( XIX a. )
Vidurinė dalis medinė, vienaukštė su 4 kolonų portiku ir mezoninu. Šoniniai fligeliai 2 ir 3 aukštų, mūriniai, tinkuoti. Rūmai netaisyklingo plano, patalpos išdėstytos padrikai. Po 1880 m. Vilhelmas Plateris išplėtė rūmus. Tarpukario metais rekonstruotas medinių rūmų vidus. Rūmų planas netaisyklingas, vidurinėje dalyje įrengta salė, kitos patalpos mažos.
Išliko ūkiniai pastatai: SARGINĖ, OFICINA, ARKLIDĖS, MALŪNAS, SVIRNAS ( Medinis, restauruotas. 2009 m. sudegė, 2011 m. atstatytas ).
PARKAS ( XIX a. pab.)
Peizažinis, su 3 tvenkiniais. Įkurtas XIX a. I pus. prie ežero, pertvarkytas XIX a. pab. Plotas 15 ha. XIX a. pab. Būta 4 deš. ploto sodo.
SABALIŠKIŲ KOPLYČIA ( XIX a. I pus.)
Mūrinė, 2 tarpsnių, statyta kaip būsimos bažnyčios varpinė, vėliau tapo koplyčia. Pamatai didelių akmenų, rištų kalkių skiediniu, sienos plytų mūro, tinkuotos (9, II, 44-45p.)
Palaidoti Vilhelmas ir Antanina de Raesai, Vilhelmas Broel-Pliateris ir 2 mirę jo vaikai: Jasius (1882) ir Bogdanas(1883-1884). Laidota 1852-1911 m.
ADOMYNĖ
Kaimas 8 km. Į Š. nuo Svėdasų.
Min. 1555m., kai įėjo į Aluotų dvaro valdas ir vadinta Aluotėlėmis ( lenk. Maly Goloty). Tuo metu čia buvo Pliateriams priklausęs palivarkas, vėliau išaugęs į dvarą.
1786m. dvaras priklausė šambelionui Adomui Pliateriui.
1809m. dvaro savininkas Adomas Plateris įkeitė dvarą Mstislavlio iždininkui Jonui Žurauskiui o 1817m. palivarkas už 267563 auksinų skolą jam atiduotas. Tuo metu čia buvo karčema, 2 bravorai, degtinė vežta parduoti net į Rygą.
1821-1830m. išplėsta dvaro teritorija. 1848m. dvarui priklausė 4 palivarkai, 7 kaimai, 2208 dešimtinės žemės. 1826m. viename iš dvaro kambarių buvo įrengta koplyčia, veikusi iki 1921m., kol kaime buvusi pastatyta bažnyčia.
Po A. Platerio mirties dvaras atiteko iždininko sūnėnui Jonui Ipolitui Žurauskiui ir pradėtas vadinti Jonava.
1876m. dvarą paveldėjo Jono Žurauskio seserys Sofija Koscialkovska ir Malvina Maksimova.
1880-1881m.didžiąją išparduodamų dvaro žemių dalį su pastatais už 23500 sidabro rublių nupirko eigulys Adomas Vilėniškis, dvaras pavadintas Adomyne. Jis valstiečiams pardavė dvaro žemių pakraščius, sau pasiliko centrą su 60 ha žemės. Sūnėno kunigo Juozapo Vilėniškio paragintas nutarė įkurti bažnyčią ir skyrė jai 30 ha žemės, ūkio trobesius ir pusę dvaro rūmų.
Po II Pasaulinio karo rūmuose įsikūrė kolūkio kontora, kultūros namai, parduotuvė, nugriauti ūkiniai pastatai.
DVARO RŪMAI ( 1810, 1848, 2005 )
Mediniai, klasicistinio stiliaus. 1848m. rūmai rekonstruoti, padidinti, suteiktos klasicistinės formos. Pastatas L raidės formos, su 4 įėjimais. Namą puošia mūrinė arkada, aplink namą eina kelių traukų karnizas. Išlikę glazūruotų koklių krosnys, senos durys su kaltos geležies vyriais.
1982-1989m. pradėti rūmų tyrimai, rengiamas restauravimo projektas, baigtas 2005m. 2004m. rūmuose rastas monetų lobis.
Dvare kepamos ,,pagrabinės bandelės“.
PARKO FRAGMENTAI
Įkurtas XIX a., rekostruotas XX a. Mišraus plano. Išliko mažalapių liepų alėja. Vyrauja ąžuolai, klevai, liepos, uosiai. Patvenkus Aluočio upelį suformuotas tvenkinys.
ŠVČ. MERGELĖS MARIJOS VARDO BAŽNYČIA ( 1910-1921)
Medinė. Eklektinio stiliaus, stačiakampio plano.
1828m. įkurta parapija. Varpinė statyta XX a. pr. 1931m. bažnyčios stogas uždengtas skarda. Bažnyčioje yra vertingi vargonai.
ALUOTOS
Kaimas prie Aluotų tvenkinio, 10 km. Į Š.V. nuo Svėdasų, 9 km. Į R. nuo Šimonių, Š.R. Šimonių girios pakraštyje.
1555 m. minimas dvaras, kurį XVI a. valdė Skopai ir Lvovičiai. Lenkų k. Goloty
1597 m. valdą testamentu dukrai užrašė Ukmergės stalininkas Danielius Lvovičius.
Vėliau valdė Jonas Stanislovaitis, nuo 1600 m. – Polonija Levanienė, Dobrohorstas Pristanovskis, nuo 1614 m.- Antanas Mafonas, nuo 1615 m. – Čapskiai, kurie bylinėjosi su Kosakovskiais.
1662 m. dvaras atiteko Elžbietai Tyzenhauzaitei Pliater. 1667 m. dvaras priklausė Andriui Pliateriui.
XVIII a. Aluotų ir Aluotėlių dvarus valdė Jonas Liudvikas Pliateris . Nuo 1775 m. valdos priklausė Emerencijonai Pliater.
1793 m. dvarą paveldėjo sūnus, Daukūnų ir Sriūbiškių seniūnas Liudvikas Tadas Pliateris. Aluotų dvaras buvo nuomojamas ir įkeičiamas.
1831 m. dvarą sekvestravo rusų valdžia, 1845 m. jis galutinai atiteko iždui. Vėliau valdos sujungtos su Svėdasų ir Skapiškio dvarais.
1866 m. dvaro pastatai perduoti kaimo bendruomenei, XX a. pr. visai sunyko.
Aluotų kaimas susiformavo 1866 m., panaikinus valstybinį dvarą. Kaimas nukentėjo I Pasaulinio karo metu.
ANTANAŠĖ
Kaimas prie Našio ež., 2 km. Į P.R. nuo Obelių. 2021 m. buvo 188 gyv. Lenk. Antonosze.
1664 m. Jonas Andrius Pliateris ( 1626-1696) pavelėjo Indricą, įsigijo Antanašės ir Padusečių kaimus. 1660 m. karaliaus Jono Kazimiero dvariškis, LDK armijos pulkininkas, 1683 m. Vienos mūšio dalyvis. Nuo 1670 m.- Daugpilio seniūnas, tvirtovės įgulos vadas, 1695 m. perėjo į katalikybę, tapo Livonijos vaivada ir ATR senatoriumi. Palaidotas Vilniaus Misionierių bažnyčioje.
Manoma, kad dvarą turėjo valdyti ir Fabijonas Pliateris ( 1628-1709) nuo 1702 m. Livonijos pakamaris, 1705 m. – vaivada. Testamentu skyrė 3000 timpų Misionierių bažnyčios altoriui įrengti, ten ir palaidotas.
XVIII a.pr. dvarą paveldėjo Aleksandras Pliateris ( m. 1735 ).
XVIII a.II pus. dvarą valdė Bilevičiai. Elena Bilevičiūtė ištekėjo už Ukmergės seniūno Ignoto Marikonio. XIX a. pr. jau valdė Riomeriai.
Čia gyveno visuomenės veikėjas Mykolas Juozapas Riomeris (1776-1853) su žmona Rachele de Raes (1783-1855). 1812 m.jis buvo Vilniaus burmistras, 1817-1821 m. Vilniaus labdaros draugijos pirmininkas. Po jo valdė Edvardas Jonas Riomeris (1806-1878), Simono Konarskio slaptos draugijos narys, 1837 m. ištremtas į Vologdos guberniją. Vėliau grįžo, tapo žinomu visuomenės veikėju, 1863 m. vėl kalintas. Vėliau valdė Edvardo sūnus Bronislovas (1856-1899) su žmona Marija Jundzil (1869-1902). Paskutiniai savininkai buvo Bronislovo sūnūs Motiejus (1890-1902) ir Bronislovas ( žuvęs 1918).
Dvare buvo saugomos antspaudų, tabakinių, žiedų, paveikslų kolekcijos. Buvo vertingas Riomerių archyvas, rinktas nuo XVI a.
1941 m. čia sušaudyta 1160 žydų.
1962 m. įkurta biblioteka. 1989 m. buvo 288 gyv.
DVARO RŪMAI ( XIX a. II pusė)
Mūriniai, vienaukščiai, tinkuoti, 2 korpusų, neogotikos ( istorizmo )stiliaus.
1855 m. senoji dvaro sodyba sudegė, Edvardas .Jonas Riomeris pastatė dviaukščius mūrinius rūmus su pristatytu masyviu bokštu. Po karo nugriautas neogotikinis bokštas, įsikūrė kolūkio kontora, kultūros namai, biblioteka. Pristatytas silikatinių plytų priestatas. 2018 m. dvaras renovuojamas.
PARKAS ( XIX – XX a.)
Prie Našio ežero, išlikę fragmentai.
ANTAZAVĖ
Kaimas prie Zalvio ež., 10 km. į Š.R. nuo Dusetų.
XVI – XVII a. vid. Antazavės žemės įėjo į Dusetų dvaro valdų sudėtį, kurių savininkais buvo Radvilos, Rudaminai, Piotrovskiai.
1588 m. minimas Zalvos kaimas, 1603 m. Antazalvės kaimas. Jame buvo 5 valstiečių ūkiai, valdę po pusę valako žemės ( apie 10 ha ) ( 10)
1624 m. minimas Zalvos, o 1629 m. – Antazalvės palivarkas. Tikėtina, kad Zalva ir Antazalvė buvo ta pati vietovė, dabartinė Antazavė.(10)
Antazavė minima 1650 m., kai ją valdė Vilniaus tijūnas, LDK kuchmistras, karaliaus dvariškis Mikalojus Ginvila Piotrovskis (~1600-1657), kuris valdą pardavė Jonui Andriui Pliateriui ( 1626-1696 ). Jis su žmona Liudvika Marija Grothus (1650-1720) susilaukė 6 sūnų ir 4 dukterų. (4)
1729 m. Antazavės palivarkas, jau kaip atskira valda, atiteko jauniausiam J. A. Pliaterio sūnui Aleksandrui Konstantinui Pliateriui ( 1690-1762 ). Manoma, kad jis buvo Antazavės rezidencinio dvaro įkūrėjas. Jis vedė Sofiją Rudberg (1700-?) ir susilaukė 3 dukrų. (4)
1744 m. min. Zalvos dvaras.
Apie 1762 m. dvarą paveldėjo jauniausia A. K. Pliaterio dukra Emerencija Liudvika Pliaterytė ( 1730-1777 ), kuri valdė kartu su vyru ir pusbroliu Jonu Liudviku Pliateriu ( 1700-1764 ). Jis buvo karaliaus Augusto III kamerheris ir lenkų armijos generolas majoras. Jie turėjo 5 sūnus ir vieną dukterį. Jonas Liudvikas palaidotas Dusetų bažnyčios rūsyje.
Nuo 1783 m. dvaras priklausė J. L. Pliaterio sūnui Liudvikui Pliateriui ( 1760-1788 ), jis valdė su žmona Kunigunda Valavičiūte Pliater ( 1760-1846 ), kuri pastatė mūrinius dvaro rūmus, dvi oficinas, medinę bažnyčią, kleboniją, špitolę, užeigos namus, įkūrė parką, skyrė žemės kapinėms įrengti. Jos iniciatyva įsikūrė ir Antazavės miestelis, nutiestas kelias nuo rūmų iki bažnyčios.
Jų sūnus Pranciškus Ksaveras ( 1785-1840 ) dalyvavo 1812 m. Napoleono kampanijoje, buvo Emilijos Pliaterytės ( 1806-1831 ) tėvas ( motina – Ana Mohl ). 1815 m. E. Pliaterytė su motina apsigyveno Liksnos dvare. Čia ją lavino samdytas mokytojas Volfas, inžinierius baronas Vilhelmas Dalvigas ( jį Emilija buvo įsimylėjusi). Emilijai piršosi Daugpilio tvirtovės viršininkas generolas Michailas Klimenka, bet buvo atstumtas. Pasakojama, kad Emilija simpatizavo dvaro arklininkui Antanui Stauskui, jie kartu išjoję į sukilimą, prieš mirtį ji parašiusi jam atsisveikinimo laišką. 1830 m. mirė Emilijos mama, tai ją labai sukrėtė ir , galbūt, paskatino prisidėti prie sukilimo.
1831m. kovo 25d. Antazavės dvaro kanceliarijoje Emilija Pliaterytė parašė savo pareiškimą, kad į sukilimą išeina savo noru ir siekia kautis dėl laisvės.
Po 1808 m. dvaras perėjo L. Pliaterio sūnui Kasparui Pliateriui ( 1780-1829 ), kuris valdė su žmona Bogumila Vereščinska Pliater. Jos rūpesčiu pastatyti akmens mūro ūkiniai pastatai ( svirnas, tvartas, klojimas ).
1840 m. jų dukra Liudvika Pliaterytė ( 1818-1896 ) paveldėjo dvarą ir ištekėjo už majoro Pranciškaus Ledochovskio. Jis gimė Varšuvoje, mokėsi kadetų mokykloje, dalyvavo turkų-rusų kare, apdovanotas šv. Anos ordinu. 1834 m. jis kovojo Italijoje, generolo Dombrovskio legione. P. Ledochovskis buvo Novoaleksandrovsko Taikos teisėjas. Jo iniciatyva perstatyti dvaro rūmai. 1870 m. pastatyta pirmoji Antazavės mokykla. ( dab. autobusų stotelės vietoje ). Apie 1880 m. pastatė ir pastatą valsčiui. P. Ledochovskis rėmė sukilimą, todėl buvo kalinamas Kauno tvirtovėje.
Jų sūnus Zdislavas Ledochovskis ( 1846-1880) po nelaimingo atsitikimo tapo neįgalus. Pasakojama, kad specialiu vežimėliu jį vežiojusi tarnaitė, tarp jų kilusi meilė ir ji tapusi nėščia. Manoma, kad dėl luošumo ir nelaimingos meilės grafaitis įsipylęs į arbatą nuodų ir nusinuodijęs. Parko pakraštyje, kur jį rado, buvo pastatytas paminklinis akmuo, aptvertas tvorele. Pasakojama, kad po kiekvienos nakties tą akmenį rasdavę išjudintą. Toje vietoje lyg ir vaidendavosi.
1885-1894 m. dvarą valdė kitas Ledochovskių sūnus Bronislovas ( 1849-1894). Jis taip pat buvo nevedęs, buvo geras tarnams. Pasakojama, kad jis mėgęs maudytis ne vonioje, o pirtyje su dvaro bernais. Kartą išbėgus iš pirties ir panirus į lede iškirstą eketę jį sutraukė mėšlungis ir jis nuskendo.
1896 m. dvaras perėjo P. Ledochovskio dukrai Bogumilai Elžbietai ( 1851 – 1915 ), kuri 1881 m. ištekėjo už Peterburge tarnavusio barono Julijaus Kazimiero Liudviko Roppo ( 1843-1898 ). Jis dvare būdavo retai, reikalus tvarkė Bogumila. Manoma, kad baronas dalyvavęs anarchistų judėjime, turėjęs susprogdinti gubernatorių, bet pats nusišovęs. Kiti sako, kad nusišovęs todėl, kad pralošęs visą iš tėvų paveldėtą turtą. Manoma, kad Bogumila Elžbieta Ropp mirė Rygoje išprotėjusi.
Pasakojama, kad Ledochovskiai buvo pasodinę šilkmedžių ir įsiveisę šilkverpių. Tarnaitės verpdavo šilko siūlus. XX a. šilkmedžiai iššalę.
Pasakojama, kad karo metu viena latvių šeima su gyvuliais grįžo namo. Jie sustojo pailsėti prie Marimonto, gyvulius paleido pasiganyti dvaro dobilų lauke. Ponia Bogumila Elžbieta atvažiavusi karieta, išbarusi latvius ir neleidusi ganyti gyvulių. Tada moteriškė latvė ponią prakeikusi, palinkėjusi, kad ją ištiktų didelė nelaimė. Po kurio laiko grafienė išprotėjusi ir mirusi.
Pasakojama, kad į bažnyčią dvarininkai važiuodavę karieta, pakinkyta keturiais žirgais. Vežiką vadinę furmonu.
Manoma, kad jų dukra Liudvika Ropp ( 1885-1971) iš vokiečių į lietuvių kalbą išvertė ir 1908 m. Kaune Senelės slapyvardžiu išleido ,,Brolių Grimų pasakas“. Ji turėjo polinkį į humanitarinius mokslus, mokėjo vokiečių, prancūzų, rusų kalbas, su tarnais ir valstiečiais kalbėjo lietuviškai. Apie 1920 m. ji išvyko į Lenkiją, kur tapo vienuole. Paskutinį kartą Antazavėje lankėsi 1936 m. giminės šventėje. Palaidota Varšuvos Povionzkų kapinėse.
1915 ar 1920 m. dvarą paveldėjo Elžbieta Pranciška ( 1884-1941? ), 1928m. ištekėjusi už karininko Mikalojaus Voinarovskio ( 1893-1985 ).
M. Voinarovskis buvo baigęs Peterburgo karo inžinierijos mokyklą, tarnavo Želigovskio armijoje. Jis mėgo meną, tapė paveikslus, medžiojo ir meškeriojo. Mikalojus prižiūrėjo dar XIX a. statytą Marimonto malūną, Bieliūnuose pastatė dar vieną malūną – karšyklą.
Pasakojama, kad ponas buvęs šykštus, draudęs miške uogauti, rinkti žagarus, o Zalvės ežere – plaukioti valtimis.
Elžbieta Voinarovskienė gydžiusi apylinkės žmones, lankiusi sergančius kumečių vaikus.
1915 m. dvaro rūmuose veikė vokiečių komendantūra, jie reikalavo iš dvaro maisto produktų ir pašaro arkliams. Vokiečių kareiviai buvo apgyvendinto mokykloje, kurį laiką pamokos vyko dvaro rūmuose.
1918 m. rūmuose įsikūrė bolševikų revoliucinis komitetas. Nusavinta ir vargšams išdalinta dalis dvaro išteklių. Buvo įsikūręs ir kumečių komitetas, reikalavęs geresnių darbo sąlygų.
1923 m. žemės reformos metu dvarui palikta 160 ha žemės. Vienuole tapusi Liudvika Ropp savo 80 ha dovanojo seseriai Elžbietai Pranciškai.
1925 m. rūmai remontuoti, dekoruoti kambariai.
1936 m. arkivyskupo Eduardo von Roppo iniciatyva dalis dvaro archyvo išvežta į Vilniaus archyvus. Manoma, kad didžioji dokumentų dalis buvo išvežta į Lenkiją ir pateko į Varšuvos archyvus. ( Platerių iš Antazavės archyvas yra Lenkijos Archiwum Główne Akt Dawnych. Čia saugomas ir garsusis Emilijos Platerytės pareiškimas ).
1937 m. degė rūmų stogas. Manoma, kad užsidegė nuo palėpėje buvusios mėsos rūkyklos.
1940 m., po okupacijos, dvaras buvo sovietų nusavintas su visu turtu.
Dvarui nacionalizuoti buvo sudaryta beraščių žmonių komisija. Rasti dokumentai buvo sudeginti. Gausi biblioteka buvo pastotėmis išvežta į Turmanto geležinkelio stotį kartu su 30 juodojo ąžuolo spintų ir traukiniu išgabenta į Leningradą.
Manoma, kad tuo metu dingo ir dvare saugota vertybė – Emilijos Platerytės autoportretas, kurį 1907 m. nufotografavo meno kolekcininkas Leopoldas Mejė ( Meyet ).
Dvare buvo įkurtas arklių – mašinų nuomos punktas. Arkliai ir žemdirbystės padargai buvo iš dvaro. Punktas turėjo padėti naujakuriams įdirbti žemę.
Iki metų pabaigos dvarininkams leista gyventi rūmuose iš savo išteklių. Jie skurdo, žmonės nešė maisto.
Nacių okupacinė valdžia įsakė naujakuriams pusę derliaus grąžinti dvarui. Dvaro darbams buvo atsiųsti 4 rusai belaisviai.
1941 m. birželio 14 d. Voinarovskiai buvo ištremti į Sibirą, Tomsko sritį, Sabalinkos kaimą. Elžbieta mirė 1941 m. pabaigoje , ten ir palaidota. Mikalojus buvo ištremtas toliau, prie Šiaurės ledjūrio. Jis įstojo į lenkų generolo Rokosovskio diviziją, kovojo iki karo pabaigos. Demobilizuotas kapitono laipsniu.
Pasakojama, kad po karo buvo atvykęs į Antazavę ( atvežęs į kapines žemių nuo žmonos kapo, kiti sako – ieškojęs paslėptų dvaro paveikslų ).
Vėliau M. Voinarovskis įstojo į vienuolyną, jame ir mirė ( kiti liudija, kad po karo įstojo į Balstogės kunigų seminariją ir buvo Sokulkos parapijos klebonas. Du kartus bandė kajaku perplaukti Baltiją, bet buvo sulaikytas. Mėgo gydytis vaistažolėmis). Palaidotas Varšuvoje.
Po Antrojo pasaulinio karo dvare Po karo Rytinėje rūmų dalyje gyveno romai, vėliau čia įkurtas arklių ir mašinų nuomos punktas, veikė ambulatorija. 1949 m. vyko rūmų rekonstrukcija.
Statybininkai, remontavę rūmus, abejoję, ar po rūmų požemiu dar nėra kokios patalpos, nes nes garsas rodydavęs žemiau esant tuštumą.
Buvo pasakojama, kad iš antrojo požemio buvęs išėjimas į ežero pusę.
1951 m. rūmuose įkurti rusakalbių vaikų namai, nuo 1955 m. – lietuvių vaikų namai.
1961 m. dvaro rūmuose įrengta internatinė mokykla ( iki 1989 m.).
1990 – 2012 m. pastatas priklausė Vaikų globos namams.
2012 – 2022 m. vyko rūmų renovacija. Projektas kainavo 1,8 mln. eurų ( 0,6 mln. skyrė savivaldybė ).
ANTAZAVĖS DVARO ANSAMBLIS
DVARO RŪMAI
Statyti XVIII a. pab. ( architektas Antanas Naglovskis ), remontuoti XIX a. vid.- XX a. I pus., rekonstruoti XX a. 6 deš., iš dalies restauruoti 2012 m.
Rūmai stačiakampio plano, dviejų aukštų su cokoliniu aukštu , abipus esančiais simetriškais rizalitais ir pastoge.
Pamatai mūryti iš lauko akmenų, sienos – raudonų plytų. Cokolinis aukštas dengtas plytų mūro cilindriniais skliautais su liunetėmis.
Manytina, kad dalis cokolinio aukšto skliautų išlikę iš XVII a. pab. – XVIII a. pr. stovėjusių medinių rūmų cokolinio aukšto.
Pastatas dengtas valminiu stogu, rizalitai – dvišlaičiais stogais. Fasadų rizalitai užsibaigia trikampiais frontonėliais, pagrindiniame fasade įkomponuoti pusapskričiai švieslangiai. Šiaurinio fasado centre – tinkuoto plytų mūro atikinis frontonėlis su herbiniu Platerių skydu.
P. fasado pirmame aukšte yra balkonas.
Vidaus patalpų sienų tinkas buvo su XX a. pr. – XX a. vid. polichrominiu dekoru.
XIX a. pab. vykusios rūmų rekostrukcijos metu pažemėjo iki tol buvęs triaukštis fasadas, išnyko kolonos prie pagrindinio įėjimo. Rizalite išnyko du kolonomis paremti balkonai ( likę balkonų parterių žymės ).
1925 m. remontuoti rūmų kambariai, naujai dekoruotos sienos.
XX a. pr. įėjus per paradines duris buvo erdvus vestibiulis, iš jo durys vedė į įvairias puses. Dešinėje buvo nedidelė kanceliarija, už jos – biblioteka ir senienų kambarys. Į kairę nuo vestibiulio buvo ponų virtuvė. Už virtuvės – sandėliukas maisto produktams. Į ežero pusę nuo virtuvės buvo ponų gyvenamasis kambarys, kur buvo laikomi ir šunys. Greta gyvenamojo kambario – salė ( dabartinės vietoje ). Salės grindys buvo išdėstytos parketo lentelėmis ornamentais. V. salės gale buvo paaukštinimas, ant kurio stovėjo fortepijonas ir komoda su gražiais indais. Salę apšildė dvi baltų koklių krosnys. Už salės V. sienos buvo įrengta dvaro koplyčia.
Į antrą aukštą vedė įviji laiptai. Antrame aukšte taip pat, matyt, buvo vestibiulis su durimis. Į paradinę pusę buvo du miegamieji. Kiti kambariai buvo skirti svečiams.
XX a. 6 deš. iš dalies pakeista planinė struktūra, įrengti nauji įėjimai, naujos laiptinės, rekonstruotos dalis angų.
2012 m. pradėti įgyvendinti rūmų stogo ir fasadų tvarkybos darbų ( projekto vadovė archit. Judita Olšauskienė) bei rūmų kapitalinio remonto ( projekto vadovė archit. Irma Javtokė ) projektai. Pradėta cokolinio aukšto renovacija.
2018 – 2022 m. vyko kitų pastato aukštų tvarkymo ir apdailos darbai.
SVIRNAS
Statytas 1838 m. Stačiakampio plano, vieno aukšto su pastoge, dengtas malksnomis. Pamatas lauko akmens mūro su smulkios skaldos užpildu. Medinės gegnės sutvirtintos medinėmis vinimis.
TVARTO LIEKANOS
Statytas 1839 m. Stačiakampio plano, sudarytas iš 4 korpusų. Pamatas akmens mūro su smulkios skaldos užpildu. Išlikę akmens mūro sienų fragmentai.
KLOJIMAS
Statytas 1838 m. T raidės plano. Pamatas su akmens mūro ir smulkios skaldos užpildu. Išlikę sienų fragmentai viršuje sutvirtinti betono sluoksniu.
RŪSYS
Įrengtas XIX a. I pus.? Stačiakampio plano, įgilintas į žemę, su prieangiu Š. pusėje. Prieangis akmens ir plytų mūro. Išlikę raudonų plytų mūro cilindriniai skliautai, plytų mūro stulpai.
PARKAS
Įkurtas XVIII a. II pus.? Plotas apie 5 ha. Išsidėstęs nuo rūmų link ežero besileidžiančiose terasose. Peizažinėje parko dalyje vyrauja vietinių rūšių medžiai ir krūmai ( auga 8 introdukuotos rūšys ). Fragmentiškai išlikusi kaštonų ir klevų alėja.
Priešais rūmus išlikęs parteris su geometriniam planui būdingais takais ir želdiniais.
Apskritimo formos parterio apvažiavimo trasa po II Pasaulinio karo buvo susiaurinta.
Centrinėje dalyje yra du tvenkiniai ( buvę 4 tarpusavyje besijungiančių tvenkinių sistema ).
Šaltiniai ir literatūra apie Antazavę:
1. Antazavės krašto istorija. Kirailytė, Stanislava – Utena, Utenos spaustuvė. 2006, p. 8-40
2. KPD. lt / Kvr objektas 928/ Antazavės dvaras
3. Dzieje rezydencji na dawnych kresach Rzeczpospolitej. Aftanazy, Roman. Wojewodstwo Wilenskie. T 4, Wroclaw, 1993, p. 12-13.
4. Dworypogranicza.pl / Antuzow
5. Lietuvos parkai. Januškevičius, Laimutis. Kaunas, 2004, p. 58-59.
6. Platerowie. Konarski, Shimon / Paryž, 1967, p. 104-122
7. Lietuvos dvarai / 2-astomas. Sudarytoja Ingrida Semaškaitė.- Algimantas. 2009, p.194-195 .
8. Lietuvos dvarai ir pilys/ 2016, ,,Terra publica“ Kaunas.- p. 24-25
9. VLE / Plateriai
10. Antazavės Pliaterių Archyvas ( APA) 1/373/0/-/7
BALTADVARIS
Kaimas prie Siesarties u., 2 km. Į Š.V. nuo Videniškių.
Videniškių apylinkės, XVI-XVII a. priklausiusios Giedraičiams, vadinamos jų tėvonija. Baltadvario įtvirtinta dvaro sodyba svarbi kaip su šia sena Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės gimine, glaudžiai susijusi vieta. Baltadvario (kartais vadinamo Mūrinėmis Videniškėmis) dvaro įkūrėjais laikomi Kernavės ir Maišiagalos vietininkas, Vilniaus vietininkas, karaliaus maršalka ir diplomatas Motiejus Giedraitis (1480-1490-1563 m.) ir jo sūnus, Obelių ir Ukmergės seniūnas, Mstislavlio vaivada (1616-1620 m.), Martynas Marcelijus Giedraitis (1551-1621 m.). Dvarą paveldėjo pastarojo sūnus Mauricijus Kazimieras. Tačiau jau XVII a. vid. dvaras neteko rezidencinės reikšmės.
Minimas, kai 1585 m. Vilniaus vietininko Matiejaus Giedraičio kviesti švedų meistrai įtvirtino dvarą.
Jo sūnus Martynas Marcelijus Giedraitis baigė darbus. Įtvirtintas dvaras turėjo saugoti Vilniaus – Rygos kelią.
XVII a. pr. Į Š. nuo pilies, Siesarties vingyje, pastatyti mediniai dvaro rūmai ir įkurtas renesansinis sodas. Rūmuose buvo auksinė salė ir iždinė.
1650 m. Mauricijus Kazimieras Giedraitis užstatė dvarą Leonui Sapiegai. 1666 m. įsigijo kun-tis Boguslavas Radvila, 1667 m. pardavė Minsko stalininkui Andriui Kosakovskiui. 1679 m. dvarą išpirko Ona Giedraitytė Butlerienė.
1695 m. Ona Butlerienė dvarą pardavė Teofiliui Plateriui, kuris tais pat jį dovanojo Vilniaus Misionierių vienuolynui. Vienuoliai misionieriai dvarą valdė iki XIX a. pr.
1831 m. rusų valdžia dvarą nusavino ir perdavė stačiatikių vienuolynui. Pastatuose įkurti grūdų sandėliai.
1925 m. čia buvo ūkininko sodyba, pilies pastatuose laikomi gyvuliai.
1926 m. dvaras pavadintas Bitlesių kaimu.
Sovietmečiu priklausė kolūkiui, apie 1955 m. nuimti pastatų stogai, plytos naudojamos kolūkio statyboms, remontams.
1973. Pastatai priskirti prie saugotinų. 1987-1988 m. dvarvietė tyrinėta Paminklų restauravimo instituto ( vadovė Irena Jučienė), 1993 m. pastatų liekanos uždengtos mediniais pastatais su šiferio stogais. 1999-2003 m. vietovė tirta VU archeologų ( vadovas Albinas Kuncevičius). Ištirtas 400 kv.m. plotas.
ĮTVIRTINTA DVARO SODYBA ( XVI – XVII a. )
RYTINIAI VARTAI
Seniausia dvaro vieta, raudonų plytų mūro. Pasakojama, kad virš vartų buvusi koplyčia ir laikrodis.
ŠIAURINIAI VARTAI
Raudonų plytų ir akmens mūro, su šaudymo angomis.
PYLIMAS
Prie Šiaurinių vartų, 60 m. ilgio, 15 m. pločio, 2,5 m. aukščio. Po pylimu įrengti rūsiai.
BARTKUŠKIS
Kaimas prie Musės u. ir Bartkuškio ež., 12 km. Į P. nuo Širvintų. Lenk. Bortkuszki.
Min. 1533 m. Maišiagalos bažnyčios dokumentuose.
XVI-XVII a. priklausė Radviloms. 1615 m. Albertas Vladislovas Radvila dvarą dovanojo Kauno maršalkai Andriui Skarulskiui, lydėjusiam Mikalojų Radvilą Našlaitėlį kelionėje į Palestiną.
XVIII a.pr. Joana Skarulytė ištekėjo už Polocko kašteliono Valerijono Antano Žabos (1700-1753).
1777 m. Ignotas Žaba ant Musės kranto pastatė vandens malūną, įrengė lentpjūvę ir popieriaus fabriką. Vienu iš šių įmonių nuomotojų buvo Vilniaus universiteto medicinos profesorius Ferdinandas Špicnagelis. Tuo metu dvarui priklausė 250 valakų žemės. Žabai prekiavo mediena, ją plukdė Muse, Nerimi, Nemunu iki Klaipėdos.
XVIII a. pab. dvarą valdė Polocko kaštelionas (1776-1784) ir paskutinis vaivada (1784-1792), ATR senatorius Tadas Žaba (1750-1800). Buvo vedęs Liudviką Kelpšaitę, kuri paveldėjo dvarą.
XVIII a. pab. Tado Žabos dukra Apolinarija Žabaitė ištekėjo už Kazimiero Broel-Pliaterio ( 1779-1819 ). 1841 m. Apolinarija pardavė dvarą Vilhelmui Ignacijui (1791-1854) ir Idalijai Pliateriams (1808-1891), kurie pastatė dvaro sodybą.
Vėliau valdė Gustavas Broel-Pliateris ( 1841-1912 ) Švėkšnos savininko Pranciškaus sūnus. Jis taip pat valdė ir Gelvonus. Buvo vedęs Anatoliją Harting. Gustavas dvare subūrė orkestrą, pats jam diriguodavo. 1884 m. jis surengė koncertų ciklą su Varšuvos jungtiniu orkestru ir choru. Gustavo dukra Stefanija ( 1873-1956 ) 1897 m. ištekėjo už Leono Vankovičiaus ( 1872-1848 ).
1913 m. Vankovičiai dvarą ( apie 2000 ha ) už 425 tūkst. rublių pardavė Varšuvos advokatui, politiniam veikėjui, Rusijos I Dūmos deputatui Aleksandrui Lednickiui ( 1866-1934 ). 1919-1923 m. jis leido žurnalą ,,Tydzien Polski”, 1929m. tapo Lenkijos valstybės tribunolo nariu, išrinktas Lenkijos-Amerikos banko tarybos pirmininku, įsivėlė į stambias machinacijas ir 1934 m. nusižudė. Iki 1939 m. dvarą valdė jo sūnus literatūrologas profesorius Vaclovas Lednickis ( 1891-1967 ). 1940 m. išvyko į Briuselį, paskui – į JAV. Dėstė Harvardo ir Berklio universitetuose. Mirė ir palaidotas Niujorke.
1944-1994 m. čia buvo daržininkystės ūkio centrinė gyvenvietė, 1965-1977 m. – hidromelioracijos technikumas.
2021 m. buvo 256 gyv.
DVARO SODYBA ( XIX a. I pusė)
DVARO RŪMAI ( 1845-1855 )
Mūriniai, 2 aukštų, su rūsiu, pailgo stačiakampio plano, vėlyvojo klasicizmo stiliaus, su 6 jonėninių kolonų portiku. Išlikęs pirminis turis, iš dalies fasadai. Sogo forma – valminė, dengtas skarda. Pamatas su lauko akmenų ir molio plytų tinkuotu cokoliu. Sienos – tinkuotų molio plytų mūro.
Pirmojo aukšto planas asimetriškas, P.V. kampe yra erdvi salė. Š. pusėje simetriškai įrengtos 2 laiptinės.
Reprezentacinė salė buvusi 22 metrų ilgio, su 7 langais, sienos puoštos riešutmedžio apdaila, frizą dengė drožinėto riešutmedžio ornamentai su herbais. Ant sienų kabojo 22 karalių portretai, S. Čechavičiaus drobė ,,Nukryžiuotasis”. Greta salės buvo prancūziškas salonas, jo sienos buvo puoštos baltomis plokštėmis ir Damasko šilko apmušalais. Salėse kabojo masyvūs žalvario sietynai, stovėjo drožinėtos komodos ir indaujos.
1914 m. rūmai degė, bet buvo atstatyti. Karo metu apiplėšti vokiečių kareivių. II Pasaulinio karo metu nukentėjo interjeras.
1945 m. įsikūrė tarybinis ūkis, iki 1945 m. rūmai smarkiai apardyti. 1950-1954 m. suremontuoti, pritaikyti ūkio administracijai, kultūros klubui, įrengti butai. 1961 m. rūmai remontuoti, 1961-1977 m. veikė tarybinis ūkis – technikumas.
Priešais rūmus – ovalinis parteris su apvažiavimu.
DVARO VARTAI ( 1928 )
Molio plytų mūro, tikuoti, vienos dalies, 3 arkų su laiptuotu frontonu.
OFICINA ( XIX a. vid. )
Klasicistinė. Stačiakampio plano, 1 aukšto su mezoninu, pastoge ir rūsiu. Stogo forma valminė. Sienos molio plytų mūro. Tinkuotų plytų profiliuotas karnizas juosia pastogę. Pamatas lauko akmenų – plytų mūro rūsio sienomis ir tinkuotu cokoliu. Išlikę rūsio plytų mūro cilindriniai skliautai.
SPIRITO VARYKLA ( XIX a. pab.- XX a. pr., rekonstruota XX a. 7 deš.)
T raidės formos plano, 1 aukšto su pusrūsiu. Pamatas su lauko akmenų ir plytų mūro cokoliu. Molio plytų mūro sienos.
TVARTAS ( XX a. pab.- XX a .pr. rekonstruotas XX a. 7 deš.)
Stačiakampio plano, 1 aukšto su pastoge. Molio plytų mūro su akmenų mūro cokoliu.
SPIRITO VARYKLOS SANDĖLIS ( XIX a. pab. – XX a. pr., rekonstruotas XX a. 7 deš.)
Stačiakampio plano, 2 aukštų su pastoge. Molio plytų mūro sienos. Pamatas su molio plytų mūro cokoliu.
VANDENS MALŪNAS ( 1900 m.)
Prie Musės upelio. Stačiakampio plano, 2 aukštų su triaukšte centrine dalimi R. pusėje ir pastoge. Molio čerpėmis dengtas stogas. Sienos – molio plytų mūro. Pamatas su molio plytų mūro cokoliu.
ARKLIDĖS LIEKANOS
PARKAS ( XIX a. I pusė)
Peizažinis, su geometriniu parteriu priešais rūmus. Iškastos 3 kūdros ( 2 iš jų su salelėmis, apie kurias buvo plaukiojama valtimis). P.R. dalyje supiltas kalnelis. Į R. nuo rūmų yra didžioji veja. P.V. dalyje buvo sodas. 1840 m. parke gyveno daržininkas, buvo oranžerija.
DEGULIAI
Kaimas 9 km. Į P.V. nuo Utenos.
Dvaras prie geležinkelio stotelės iš Utenos į Vilnių (Utenos sen.), priklausė Marikoniams, pagal moterišką liniją – Piotuchovams. 1796 m. čia stovėjo koplyčia. Ji buvo iki XIX a. antros pusės.
Po pirmosios žmonos Onos Mohl-Pliaterienės mirties 1830 m. Emilijos Pliaterytės tėvas Pranciškus Ksaveras Broel-Pliateris ( 1785-1837) vedė Mariją Michailovską. Jie susilaukė 9 vaikų. Išgyveno 4 dukterys ir sūnus Mykolas ( m. 1886), kuris tremtyje, Tomske vedė Degulių dvaro paveldėtoją Stefaniją Piotuch-Kublicką, Justino, su 745 deš. žemės (XIX a. pab.).
Pasakojama, kad 1831 m. Emilija Pliaterytė prie Degulių susikovusi su rusais ir buvusi sužeista. Sukilimo metu dvaro rūmai buvo sudeginti ir nebeatstatyti, dvaras konfiskuotas, Pliateriai ištremti.
Dvarui priklausė Ignapolio ir Noliškėlių palivarkai. 1853 m. čia buvo 9 gyv., 8 iš jų samdiniai. Valdytojas Juozapas Peršinskas. 1897 m. gyveno 15 šeimų (63 gyv.). 1889 m. Degulių dvarą valdė minėta Stefanija Pliaterienė su daugybe šeimyniškių. Žmonės pasakoja, kad po sukilimo Pliateriai buvo ištremti. Vėliau Pliaterienė, grįžusi iš Sibiro su sūnumi Mykolu Justinu Ksaverijumi (1871-1942), gavusi caro malonę, susigrąžino Degulių dvarą. Mykolas Justinas vedė Uršulę Baltaduonytę (1881-1970). 1923 m. dvare buvo 21 gyv. 1925 m. Degulių dvare gimė Dominykas Pliateris ( 1925-2002), Mykolo Justino Ksaverijaus ir Onos sūnus.
1992 m. jis grįžo iš tremties Kazachstane, 1999 m. atgavo savo tėvų žemę. 2000 m. D. Pliateris atstatė kryžių toje vietoje, kur, jo manymu, 1831 m. buvo sužeista jo senelio sesuo Emilija Pliaterytė. Koplyčia buvusi rusų sudeginta 1831 m. sukilimo metu. (16)
2001 m. archeologas Eugenijus Ivanauskas atliko žvalgomuosius tyrimus spėjamos dvaro koplyčios vietoje. Rastos XVIII a. pab. pastato su buvusia kokline krosnimi liekanos. Manoma, kad tai buvusi dvaro oranžerija, pristatyta prie gyvenamojo namo. (16)
DUSETOS
Miestelis prie Šventosios u. ir Sartų ežero, 25 km. Į V. nuo Zarasų.
XIV a. Dusetų apylinkės priklausė Užpalių valsčiui, kurį valdė Radvilų giminės pradininkai Astikai. XV a. vid. – XV a. II pusėje tikriausiai jau buvo susiformavusi dvaro sodyba. ( 15 )
Min. 1508m., kai Žygimantas Senasis Dusetų dvarą su Sartų ežeru atidalino nuo Užpalių valsčiaus ir dovanojo neribotam laikotarpiui valdovo dvaro maršalui Jonui Radvilai Barzdočiui (1474-1522) už jo ir jo protėvių nuopelnus valstybei (13, 11 p. ) .
Jonas Radvila taip pat buvo Trakų kaštelionas, Drohičino ir Slanimo seniūnas, Vilkijos vietininkas. Jis sukūrė pagrindus Nesvyžiaus Radvilų žemėvaldai ( suformavo ir Dusetų – Leliūnų – Aknystos – Bikuškio latifundiją ) ( 15 ).
1519 m. min. miestelis, priklausęs Radviloms .
1530 m. įkurta parapinė mokykla, minima žydų bendruomenė, dvare buvusi koplyčia.
1565m.,mirus LDK žemės maršalui Mikalojui Radvilai Juodajam (1515-1565) dvaras atiteko jo sūnui Jurgiui Radvilai (1556-1600), bet jo turtą valdė globėjas, vyresnysis brolis Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis (1549-1616). 1575m. jis iš Vilniaus pirklio ir burmistro Motiejaus Rudaminos pasiskolino 4000 kapų lietuviškų grašių ir įkeitė jam Dusetas. Jurgis Radvila išvyko studijuoti į Romą 1579m. tapo Vilniaus vyskupu, 1582 ir 1584m. iš ,,savo bičiulio” Motiejaus Rudaminos pasiskolino po 800 kapų lietuviškų grašių. M.Rudamina jam įkeistose Dusetose galėjo tvarkytis kaip visateisis savininkas. (13, 11p.).
1576 m. Vilniaus vaivada Mikalojus Radvila Rudasis adoptavo Motiejų Rudaminą ( priėmė į savo herbo šeimą). Steponas Batoras Torunės seime jį nobilitavo. Motiejui Rudaminai ir jo palikuonims buvo suteikta teisė naudoti Radvilų herbą ,,Trimitai” žydrame fone bei kilmingojo statusas ( 15 ).
1585 m. dvarą už 14 tūkst. kapų lietuviškų grašių nusipirko Motiejus Rudamina, pradėjęs Rudaminų-Dusetiškių liniją, iš Radvilų perėmęs Ragų (Tręmby) herbą (13, 11p.).
1585m. Kriaunų dvarą už 12 tūkst. Kapų lietuviškų grašių įsigijo Motiejaus sūnus Breslaujos vaiskis Jonas Rudamina (13, 11p.).
1586m., mirus M.Rudaminai, Dusetos atiteko sūnui Laurynui Rudaminai-Dusetiškiui. 1602m. jis žuvo Felino mūšyje. 1603m. dvaras atiteko dukrai Onai, kuri ištekėjo už LDK raštininko ir pakanclerio Stepono Paco. 1644m. LDK pakancleris Steponas Pacas mirė, dvaras atiteko sūnui Kryčevsko seniūnui Mikalojui Steponui. 1650m. jis valdą pardavė LDK virtuvininkui, Vilniaus tijūnui Mikalojui Ginvilai-Piotrovskiui. 1669m. Jų dukra Kotryna ir jos vyras Stanislovas Leščicas-Skarševskis Dusetas pardavė Andriui Tyzenhauzui, po jo paveldėjo Jurgis Tyzenhauzas (13, 14p.).
1672m. gavo karaliaus privilegiją rengti turgus ir muges.
1685m. dvarą paveldėję Jeronimas, Rainoldas ir Mykolas Tyzenhauzai jį pardavė Dinaburgo ir Livonijos seniūnui Jonui Andriui Pliateriui ( ? -1696), vedusiam Mariją Grothus ir turėjusiam 2 dukras ir 6 sūnus ( 13, 14p.).
Jonas Andrius Pliateris buvo palaidotas Vilniuje, Misionierių bažnyčios koplyčioje, kurios statybai buvo skyręs 1000 talerių. Visą gyvenimą buvęs liuteronu, keli metai iki mirties persikrikštijo į katalikų tikėjimą ( 15 ).
1686 m.buvo sudarytas dvaro valdos inventorius. Dusetos vadinamos miestu, buvo 83 sklypai, gyveno 49 šeimos, dirbo 11 amatininkų ( 3 audėjai, 2 malūnininkai, siuvėjas, kalvis ir aludaris ), minima karčema. Dvarui priklausė Antazavės ir Melotynės palivarkai, du malūnai ( Dusetose ir Antazavėje ), buvo 16 kaimų, 6 girios, 30 ežerų ( 15 ).
1896 m. įkurtas paštas.
Jonas Liudvikas Broel-Pliateris ( 1720? -1772?) Gebrastos, Jotkonių ir Subačiaus seniūnas, karaliaus šambelionas, LDK kariuomenės pulkininko perėjusio į katalikybę Fabijono Ksavero sūnus. Apie XVIII a. vid. įgijo Dusetų dvarą, perstatė bažnyčią, fundavo špitolę. 1762 m. minimas kaip LDK kariuomenės generolas majoras ir seimo atstovas nuo Ukmergės pavieto, 1764 m. nuo Livonijos. 1769 m. buvo Subačiaus seniūnijos valdytoju. Palaidotas Dusetose.
Jis buvo vedęs pusseserę, tėvo brolio Aleksandro dukterį Emerencijoną Liudviką Pliater, kuri kraičio atsinešė Aluotų, Antazavės, Dusetų ir Zalūbiškio dvarus.
1764 m. Jono Liudviko dvarai perėjo Emercencijonai Plater.
Vyresnysis sūnus Juozapas paveldėjo Gebrastos, Jotkonių ir Subačiaus seniūnijas. Kitas sūnus Ferdinandas paveldėjo Vasaknų, Zalūbiškio dvarus ir Toliūnus ( Upytės pav.).
Liudvikas paveldėjo Gebrastos seniūniją, Antazavę, Čičirius, Griovadvarį, Steiniškius ir Petraučizną.
Tadui, Dauliūnų ir Sriubiškių seniūnui atiteko Toliūnų, Aluotų dvarai ir Pumpėnų miestelis.
Rozalija Pliater gavo Berčiūnus, Radutiškį, Vasaknas, Viveliškį ir Zalūbiškį.
Jonas Pliateris (1759-1789) Jono Liudviko sūnus, valdė Dusetas ir Šarkiškes. 1770 m. pardavė Strubiškes M. Veisenhofui. 1776 m. Jonui atiteko Subačiaus seniūnija, po tėvo jis paveldėjo Aluotas ir Dusetas, Kraštus, Padustėlį, Vaskaučyzną ( Vosiškes). Jis buvo vedęs Oną Volovič (? -1806) (13, 19p.)
Kunigunda Pliater Oginskienė (1783-1865) Jono dukra ištekėjo už Strėvininkų savininko kunigaikščio Gabrieliaus Oginskio (1784-1842). Jis mokėsi Paryžiuje, 1812m. Tapo Napoleono kariuomenės lietuviškos Garbės gvardijos vadu. 1813m.grįžo į Lietuvą. 1828m. Įrengė audimo ir balinimo fabrikus, juose dirbo 60 verpėjų, 30 siūlų vyniotojų ir 62 berniukai. 1830-1831m. vienas sukilimo vadų. 1833m. emigravo į Paryžių, dvaras buvo konfiskuotas, rūmuose įrengtos rusų kareivinės ir karo ligoninė. 1840m. grįžo, suimtas mirė kalėjime. Palaidotas Rasų kapinėse.
Gabrielė Giunterytė-Puzinienė 1842 m. rašė:,,Kunigaikštienė Kunigunda buvo bevaikė, bet pavyzdinga ir laiminga žmona: vyras ją mylėjo ir lepino, o ji su juo dalijosi gera ir bloga dalia. Net jaunystėje ji nebuvo graži. Kalbėdama į lenkiškas frazes įmaišydavo prancūziškų žodžių, turėjo aštrius veido bruožus, nelanksčią figūrą, ilgą liemenį – tokį ilgą, kad sėdėdama atrodydavo aukštesnė negu stovėdama. Ši santuoka buvo šeimų sutarta, be jokio laisvo pasirinkimo, bet, matyt, lemties knygose buvo įrašyta, kad jie bus laimingi. Pirmą kartą susitikę jie nepatiko vienas kitam, bet paskui pamilo, ir jis, mėgstantis kaimo gyvenimą, žmoną, pamėgusią miesto pramogas, ne tik įkalbėjo gyventi kaime, bet ir mokėjo tą gyvenimą padaryti tokį malonų, kad Strėvininkai tapo rojumi žemėje ( 11, 426 p.).
1840m. ,,grįžo kunigaikštis Oginskis, kuris nebegalėjo daugiau išlaikyti be tėvynės oro, o kartu su juo grįžo žmona, nesugebanti gyventi be jo, nors jai buvo gaila palikti Paryžių ir daugybę draugų. Tačiau ant kalėjimo slenksčio tykojo mirtis! Dar nesibaigė visi formalumai, o kunigaikštis Gabrielius mirė, jo žmona, kuriai nebebuvo galima grįžti į Paryžių, palaidojusi mylimą vyrą Rasose, apsigyveno Vilniuje ir po ilgo proceso išpešusi savo kraičio dalelę dalijosi ja su dar didesniais skurdžiais už save. Jos namai buvo pilni neturtingų giminaičių, ir ji, nelaimių nepalaužta, ašarų ir bėdų užgrūdinta, mokėjo kitiems būti paguoda ir pavyzdžiu”( 11, 425 p.).
Kazimieras Pliateris (1779-1819) Jono sūnus, majoras, 1812 m. dalyvavo Napoleono kare su Rusija, buvo emigravęs į Prancūziją.
1805 m. Kazimieras vedė Apolinarą Žabaitę ( ~ 1780-1847), jos kraitis buvo 500 tūkst. lenkiškų auksinų. 1805 m. sudaryta sutartis, pagal kurią Kazimieras įkeitė sutuoktinei visas savo valdas už kraitį ( Jotkonių, Subačiaus seniūnijas ir Aluotas). XIX a.pr. Kazimieras praskolino Dusetas Oginskiams, bet išgelbėjo Apolinara, kuri 1811 m. padengė vyro skolas, Oginskiams išnuomojo savo Bartkuškio dvarą ir tapo Dusetų miestelio, dvaro, Griovadvario ir Zaduojos palivarkų savininke. Palaidota Rasose.
1812 m. pulkininjkas Kazimiereas Pliateris įstojo į Napoleono kariuomenę su savo pėsčiųjų šaulių batalionu. Kovėsi prie Aušros vartų, karą pralaimėjus pasitraukė į Vakarus. Rusų valdžia kovojusių Napoleono pusėje dvarus planavo sekvestruoti. Bet Apolinara Pliater įtikino rusų valdininkus, kad dvaras priklauso jai. Kazimiero skola tuo metu pasiekė 1,2 mln. Lenkiškų auksinų. ( 1 )
1815 m. Kazimieras netikėtai grįžo į Dusetas. Prancūzijoje jis buvo apdovanotas Garbės legiono kryžiumi. ( 1 )
1817 m. Kazimieras ir Apolinara teisėsi dėl valdų, skolos pasiekė jau 2 mln. lenkiškų auksinų. Dvare įsivyravo nesantaika, buvo įtraukti tarnautojai, dvariškiai ir valstiečiai. Kazimieras skundėsi pačiam carui Aleksandrui I, išvyko į Peterburgą, kur 1819 m. mirė. Palaidotas Misionierių bažnyčioje Vilniuje.
Po Kazimiero mirties valdas paveldėjo sūnūs, bet iki jiems sukako 23 m. generaline dvarų valdytoja buvo Apolinara Plater. Vyro skolas ji apmokėjo iš savo valdų, sūnums nenorėjo palikti skolų. ( 1 )
Pliateriai rurėjo penkis sūnus:Ričardą, erazmą Ernestą Henriką, Vladislovą Everistą, Cezarį Augustiną ir Juozapą Ildefonsą Vladimirą, kurie su motina gyveno Vilniuje ( Savičiaus gatvėje ), ten lankė gimnaziją ( 15 ).
1829 m. grafienė įstiklino Vilniaus Aušros vartų koplyčią pasveikus sūnui Cezariui. Jis žiemą sunkiai sirgo, regis, nervų karštlige. Geriausi daktarai jį vos išgelbėjo. Motina kasdien melsdamasi atviroje galerijoje sušalusi ne kartą pagalvodavo apie kitas motinas, ir taip atsirado stiklo siena kaip padėka Dievui ir atjauta artimiesiems. Buvo kalbama, kad tam grafienė išleido 300 dukatų. ( 11, 184 p.).
Vladislovas Everistas Pliateris (1808-1889) Kazimiero sūnus, Vilniuje baigė gimnaziją, studijavo Berlyne, nuo 1828 m. keliavo po Europą. 1830 m. atvyko į Varšuvą, buvo seimo narys nuo Vileikos. Dalyvavo sukilimo kovose, jam pralaimint emigravo į Paryžių. 1831 m. įsteigė ,,Lietuvos ir rusų žemių draugiją”. 1833-1836 m. įkūrė ir redagavo ,,Le Polonais …” žurnalą. 1831 m. rusų valdžia pradėjo sukilėlių dvarų nusavinimą. Dusetas rusų valdžia konfiskavo, bet jį dosniai rėmė motina Apolinara Plater, kuri 1834 m. sugebėjo dalį turto susigrąžinti iki gyvos galvos. Lėšų užteko visuomeninei veiklai ir aukštam socialiniui statusui išlaikyti. 1836 m.Rusijos senatas nutarė konfiskuoti Aluotas, Padustėlį, Šarkiškes ir Vaskaučyzną. 1847 m. Dusetos, Aluotos, Padustėlis perėjo Rusijos valstybės iždui.
1840-1848 m. Vladislovas redagavo ,,Tautos dienraštį” ( ,,Dziennik Narodowy”). 1844 m. vedė vokiečių aktorę Karoliną Bauer ( 1810-1877 ).
Vladislovo pastangomis išleistas Adomo Mickevičiaus ,,Slavų literatūros kursas”. 1863 m. Šveicarijoje įkūrė Šveicarijos-Lenkijos komitetą, leido laikraštį vokiečių kalba ,,Baltasis erelis”, rinko lėšas sukilimui paremti. Sukilimui pralaimėjus Ciuriche įkūrė agentūrą, kuri rūpinosi lenkų pabėgėliais. 1869 m. Rapersvilyje 99 metams išsinuomojo pilį, kurioje 1870 m. įsteigė Lenkijos muziejų. 1881 m. Tautos muziejų padovanojo lenkų tautai. Palaidotas prie pilies.
Cezaris Augustinas Pliateris ( 1810-1869) Kazimiero sūnus, Vladislovo brolis. Mokėsi Vilniuje ir Varšuvoje. 1830 m. grįžo į Lietuvą, subūrė sukilėlių būrį ir kovojo kartu su pussesere Emilija Plateryte. Kapitonas, vadovavo raitų šaulių būriui. Sukilimui pralaimėjus, persirengęs valstiečio rūbais atvyko į Varšuvą, tapo seimo nariu nuo Vilniaus. Vėliau išvyko į Paryžių. Turtas Lietuvoje buvo konfiskuotas, bet rėmė motina. Vadovavo ,,Lietuvos draugijai”, padėjo pabėgėliams iš Lietuvos. 1838 m. persikėlė į Romą ir A.Čartoriskio pavedimu turėjo informuoti popiežių apie katalikų padėtį Lenkijoje. 1844 m. prie Poznanės įsigijo Guros dvarą, dalyvavo Poznanės mokslo draugijos veikloje. 1859 m. vedė grafaitę Juliją Bobrinską (1823-1899) turėjusią daug ryšių Peterburge. Palaidotas Jaškove.
1869 m. minima, kad dvaro vietoje įsikūrė Dusetų II kaimas. 1897 m. čia gyveno 244 gyv. Vėliau ši vieta imta vadinti didžiadvariu.
1967 m. buvusioje dvarvietėje įkurtas Sartų žirgynas, kuriame saugomas stambiųjų žemaitukų genofondas. Nuo 1996 m. žirgyno hipodrome organizuojamos sartų žirgų lenktynės ( 15 ).
ŠV. TREJYBĖS BAŽNYČIA ( 1886-1888 )
Raudonų plytų su 2 bokštais, eklektinio stiliaus. Archit. Ustinas Golinevičius.
Apie 1520 m. Jonas Radvila pastatytė medinę bažnyčią, įkūrė parapiją ir ją aprūpino. 1744 ar 1774 m. perstatyta Jono Liudviko Platerio. Dabartinė bažnyčia statyta kun. Rumševičiaus iniciatyva. Daugumą plytų dovanojo Rokiškio grafienė Pšezdeckienė. Dalį plytų pasigamino pats statybos komitetas Antakalnio palivarke. Dar apie 100 tūkstančių pirko iš Smėlynės.
Paveikslas ,,Marija su kūdikiu” tapytas ant drobės užklijuotos ant medžio. Puošnius aptaisus, sukurtus XVIII a. I pusėje, 1746 m. dovanojo Plateriai. 1976 m. paveikslas ir rėmai restauruoti. Ant pusmėnulio užrašyta data 1668, jis gali būti iš kito paveikslo aptaisų ( 9, 361 p.)
Po bažnyčia palaidota keletas Platerių. Kriptos vietoje į sieną įmūryta lenta su lotynišku įrašu:,,Jonas Liudvikas Plateris, šlovingos giminės palikuonis. Išmintingo ir labiausiai valstybei nusipelniusio vyro širdis čia palaidota kartu su trimis vaikais: Andriumi, Antanu ir Ignotu.”
VARPINĖ ( XVIII a. II pus. )
Mūrinė, tinkuota, 4 tarpsnių, baroko stiliaus. Archit. Antonijas Paraka.
1857 m. apačioje įrengta koplyčia. 1888 m. stogo gontai pakeisti skarda. II Pasaul. karo metu nuo skeveldrų buvo aptrupėjęs mūras. Po karo remontuota.
DIDŽIADVARIO DVARVIETĖ
Manoma, kad XV a. pab. čia galėjo įsikurti Radvilų dvaras, minimas 1519 m. 1780 m. čia buvo pastatyti mūriniai 2 aukštų rūmai.
1832 m. Dusetų dvaras buvo konfiskuotas, rūmų viduje buvusias vertybes niokojo ir grobstė rusų kariai, dalį turtų išsinešiojo valstiečiai. Dvaro biblioteka – 219 knygų ( dauguma buvo matematikos, chemijos, fizikos, geografijos, antikinės istorijos temomius, keli LDK statuto leidimai bei daugiau nei šimtas knygų prancūzų kalba, – buvo konfiskuotos ir perduotos Vilniaus berniukų gimnazijai, veikusiai uždaryto Vilniaus universiteto patalpose, o vėliau – senienų muziejui ( 15 ).
1847m., mirus grafienei Apolinarai Plater, dvaras atiteko rusų valdžiai. Valdytoju tapo Kauno gubernijos valstybės turtų rūmai. 1848m. pradėti liustraciniai darbai, rūmuose turėjo įsikurti kontora, bet paaiškėjo, kad 28 kambarių dviaukštis pastatas ir ūkiniai pastatai senai apleisti (13, 22p.). Kurį laiką veikė kaimo valdyba, žemes valdė Dusetų kaimo bendruomenės valstiečiai. 1860m. Suformuota Dusetų ferma (136 dešimtinės žemės). 1861-1864m. fermą ( 150 ha ) nuomojosi bajoras Faustinas Znamierovskis. Rūmai jau buvo apgriuvę, parkas apleistas. 1864m. Fermą išsinuomojo sentikiai Dmitrijevas ir Karpovas (13, 23p.).
Apie 1865 m. rūmai sunyko, o apie 1870-1880 m. sugriuvo. Plytas ir akmenis išsinešiojo vietos valstiečiai ( 15 ).
GEDMINAIČIAI
Kaimas prie Graumenos u., 3 km. Į Š.R. nuo Švėkšnos.
1644 m. min. kaimas, prikl. Švėkšnos dvarui. Kaime gyveno 9 drevininkų šeimos.
1820 m. Jurgis Jonas Vincentas Broel-Pliateris (1810-1836), Jurgio sūnus įkūrė dvarą. Lietuvos istorijos šaltinių, lietuvių kalbos, spaudos ir knygos istorijos tyrėjas, bibliografas, kolekcininkas. Rašė lietuvių ir lenkų kalbomis. 1831-1834 m. jo bibliotekoje dirbo Simonas Stanevičius. Jurgis Pliateris – vienas svarbiausių XIX a. I pus. Lietuvos bajoriškojo lituanistinio sąjūdžio dalyvių, lietuvių knygotyros pradininkų. Pradinį išsilavinimą įgijo tėvų dvare Švėkšnoje. 1820–25 mokėsi Kražių gimnazijoje (antroje klasėje jo korepetitoriumi tapo S. Stanevičius). 1828 baigė Vilniaus universiteto Literatūros ir laisvųjų menų fakultetą. Nuo vaikystės mokėjo lietuvių kalbą, mokslo interesams įtakos turėjo 19 a. pradžios lituanistinis sąjūdis, ryšiai su lietuvių raštijos veikėjais D. Poška, S. Daukantu, J. A. Pabrėža, M. L. Rėza. Savo bibliotekoje dvare formavo lituanistikos rinkinį. Nuo 1834 m. Raseinių bajorų vadovas, rezidavo Raseiniuose.
Dvaro bibliotekoje buvo knygos , rankraščiai, dokumentai, ginklai, archeologiniai radiniai, senosios monetos, ikonografijos galerija. Bibliotekai grafas skyrė didelę dalį savo pajamų. Čia buvo surinkta apie 3000 tomų, vertingiausi XVI a. ( tarp kitų ir M. Daukšos ,,Postilė”). Biblioteką padėjo tvarkyti S. Stanevičius.
1830–31 su S. Stanevičiumi Karaliaučiaus bibliotekose studijavo lietuvių ir prūsų kalbų šaltinius, ieškojo ir aprašinėjo lietuviškas ir prūsiškas knygas, rinko biografinius duomenis apie jų autorius. Apie 1834 biblioteką perkėlė į Raseinius. J. Plateris testamentu ją paliko S. Stanevičiui, šis rūpinosi iki savo mirties (1848). Vėliau biblioteka išsklaidyta, dalis dabar saugoma Lietuvos nacionalinėje M. Mažvydo, Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių, Vilniaus universiteto bei kitose Lietuvos ir užsienio bibliotekose.
J. Pliateris mirė Raseiniuose, palaidotas Švėkšnoje.
Dvarą paveldėjo vienintelis sūnus Teodoras Antanas (1836-1899) būdamas 18 metų patyrė sunkią galvos traumą ir visą gyvenimą buvo neįgalus. Iki pilnametystės juo rūpinosi motina Natalija.
1899 m. dvarą ir biblioteką perėmė Švėkšnos savininkas Adomas Pliateris, 1910-1912 m. valdė žmona Genoefa, dažniau gyvenusi Paryžiuje. Vėliau Švėkšnos ir Gedminaičių dvarus ( apie 9000 ha) valdė Jurgis Felicijonas (1875-1943).
Po Žemės reformos dvaro centrą su 80 ha įsigijo diplomatas Eduardas Jatulis. Po karo iki 1962 m. rūmuose veikė pradžios mokykla.
DVARVIETĖ
ŪKINIŲ PASTATŲ LIKUČIAI
GELVONAI
Miestelis 16 km. Į V. nuo Širvintų. 2021 m. buvo 245 gyv. Lenk. Gielwany.
Min. 1385 m. kryžiuočių kelių aprašymuose.
XVII a. min. dvaras, pirmi žinomi dvaro savininkai buvo Daumantai-Siesickiai.
1642 m. min. Evangelikų liuteronų bažnyčia.
1686m. Kazimieras Daumantas-Siesickis skyrė 10 tūkst. auksinų katalikų bažnyčios ir pranciškonų vienuolyno statybą ( buvo 6 vienuoliai, tarp jų vienas, mokantis lietuviškai). Bažnyčiai ir vienuolynui taip pat dovanojamas religinis inventorius, varpai, žemės sklypas. Tėvo darbus turėjo tęsti sūnus, Minsko vaivada Mykolas Daumantas-Siesickis. (10, 138-139p.)
1744 m. gavo privilegiją rengti turgus. 1781 m. min. parapinė mokykla. Veikė pranciškonų vienuolynas, uždarytas 1832 m.
XVIII a. pab. priklausė Bartkuškio Žabams. Tado Žabo ( m.1790) dukra Cecilija ištekėjo už Jono Marcinkevičiaus, caro leidimu jų pavardės buvo sujungtos. XVIII a. pab. Tado Žabos dukra Apolinarija Žabaitė ištekėjo už Kazimiero Broel-Pliaterio ( 1779-1819 ). Vėliau valdė Gustavas Broel-Pliateris (1841-1912), vedęs Anatoliją Harting.
XIX a. buvo pastatyti klasicistiniai dvaro rūmai su 4 kolonų portiku. Jie sudegė I Pasasulinio karo metu, nebuvo atstatyti.
Paskutinė dvaro savininkė buvo Gustavo Broel-Pliaterio dukra Stefanija (1873-1956), ištekėjusi už Leono Vankovičiaus.
XIX a. pab. – XX a. pr. – valsčiaus centras. 1897 m. miestelis sudegė.
1921 m. įkurta progimnazija. 1923 m. miestelyje buvo 622, dvare – 115 gyv.
1940 m. įkurta biblioteka ir kultūros namai.
1950-1992 m. – kolūkio centrinė gyvenvietė. 1989 m. buvo 438 gyv.
ŠVČ. MERGELĖS MARIJOS APSILANKYMO BAŽNYČIA ( 1895 -1897 )
Raudonų plytų ir tašytų akmenų mūro, bebokštė, halinė, vienanavė, lotyniško kryžiaus plano, neoklasicistinė. Archit. Aleksejus Polozovas. Statybą rėmė Gustavas Broel-Pliateris.
Interjere – medinis cilindrinis skliautas su tapytais kesonais, medinis neobarokinis didysis altorius, su Jėzaus ir Šv. Marijos skulptūromis. Koplyčių altoriai neoklasicistiniai, skirtingi, su orderio elementais.
1686 m. Kazimieras Daumantas-Siesickis pastatė katalikų bažnyčią, kuri sudegė 1895 m.
PLIATERIŲ KOPLYČIA ( 1842 m.)
Mūrinė, tinkuota. Viduje – medinis vėl. baroko altorius su paveikslais, kurį pagyvina drožyba ir polichromija. Kai kurios dalys gali būti iš XVII a. I –me tarpsnyje yra paveikslas ,,Šv. Marijos ir Elžbietos susitikimas”( 1864m.). II-me tarpsnyje – paveikslas ,,Šv. Pranciškaus stigmatizacija” ( XVIII a. pab. – XIX a. pr.)
Koplyčioje įmūrytas akmuo su Marijos pėda, laikomas stebuklingu.
VARPINĖ ( XIX a. ) Medinė
PLIATERIŲ-ŽABŲ KOPLYČIA-MAUZOLIEJUS ( 1854 m.)
Mūrinė, tinkuota, graikiško kryžiaus formos, su rūsiu. Viduje išlikę sieninės tapybos fragmentų. Keramikinų plytelių grindys.
DVARO SODYBOS FRAGMENTAI ( į Š. V. nuo mietelio centro )
XIX a. II pusė – XX a. pradžia
Dvare buvo biblioteka, archyvas, vertingų dailės kūrinių; buvo laikomos muzikantų kapelos, orkestras. Gelvonų dvaro rūmai sugriauti Pirmojo pasaulinio karo metu. Taip pat neišliko ir dar keli ūkiniai pastatai. Sovietmečiu dvaro sodybos pastatai priklausė Gelvonų kolūkiui. Šiuo metu dvaro sodyba yra privati ir negyvenama. 2009 m. oficinos pastate kilo gaisras, sudegė stogas ir vidaus patalpos.
Išliko dvaro oficinos liekanos, svirnas, arklidė ir parko fragmentai.
