Prieš ketvertą metų Zarasų rajono savivaldybės vyriausiajai kalbos tvarkytojai Birutei Kajutytei inicijavus, o savivaldybės administracijai parėmus, rudeninės pažintinės kelionės tapo tradicinės. Šių išvykų ištikimi partneriai – Zarasų krašto muziejus ir Zarasų viešoji biblioteka. Kasmet pasirenkamas vis kitas maršrutas.
Per ketverius metus lankytasi Daugpilio universiteto (Latvija) Lituanistikos centre, kur bendrauta su vedėja prof. dr. Vilma Šaudina, susipažinta su šio miesto istorija ir įdomiomis kultūros erdvėmis. Keliauta po Utenos kraštą: Tauragnuose susipažinta su šio miestelio istorija, unikaliais apylinkės gamtos objektais, o gamtininkės Eugenijos Šimkūnaitės muziejuje klausytasi daug įdomybių apie šios asmenybės gyvenimą bei veiklą (smagias istorijas porino Utenos kraštotyros muziejaus vyriausioji fondų saugotoja Bronislava Juknevičienė), Juknėnuose maloniai leistas laikas A. ir M. Miškinių literatūrinėje-etnografinėje sodyboje su šaunia muziejininke Rimanta Gaidiene, kuri surengė edukacinę pamoką „Daraktorinė mokykla“. Praėjusiais metais šlapio lapkričio keliu važiavome į Ignaliną, kur nuoširdžiai bendravome su muziejaus direktore Renata Veličkiene, sužinojome nuostabių dalykų apie muziejaus veiklą, o Ignalinos viešojoje bibliotekoje prie kavos puodelio turiningai šnekučiavomės su direktore Loreta Alekniene, bibliotekininkėmis, Ignalinoje gyvenančia rašytoja Gintare Adomaityte.
Šiemet buvo pasirinktas zarasiškiams dar mažai pažintas Kupiškio kraštas. Tad kelionė, kad ir pliaupiant spalio lietui, buvo smagi, turininga, atvėrusi daug šio krašto kultūros, istorijos, meno paslapčių. Dar bevažiuodami išgirdome daugybę istorijų, faktų apie dvarų kultūrą, žymius žmones iš puikios gidės Irenos Baliulės lūpų. O jau Kupiškyje pakliuvome į nuoširdžių ir svetingų kupiškėnų glėbį. Vien savitos kupiškėnų tarmės klausytumeisi be galo… Ne veltui šios išvykos tema – „Atrandame Kupiškio kraštą: tarmė, knyga, istorija“.
Taigi, grupę zarasiškių – muziejininkų, bibliotekininkių, Zarasų trečiojo amžiaus universiteto klausytojų – pirmiausia sutiko Kupiškio viešosios bibliotekos Kraštotyros ir edukacijų skyriaus vedėja Lina Matiukaitė, kuri išsamiai supažindino su bibliotekos veikla, erdvėmis. Beje, kolektyvas tomis dienomis gyveno įkurtuvių rūpesčiais: po renovacijos biblioteka sugrįžta į įspūdingą senosios sinagogos pastatą (pasirodo, Kupiškyje būta net trijų sinagogų). Daro įspūdį antrasis aukštas iš lauko riedulių ir išlikę senieji arkiniai langai. Biblioteka dabar turės ir patogių erdvių edukaciniams renginiams su vaikais naujame priestate, didelę terasą vasaros renginiams, net jaukią kavinukę darbuotojams atsikvėpti prie kavos puodelio ar svečiams priimti.
Biblioteka turi daug žymių krašto žmonių dovanotų knygų. Aptarnavimo skyriuje matėme bibliotekos globėjo Vytauto Radzevičiaus dovanotų knygų originalią lentyną, o Kraštotyros skyriuje saugomos kitų žymių žmonių padovanotos knygų kolekcijos. Po bibliotekos stogu veikia Trečiojo amžiaus universiteto (TAU) literatūros fakultetas ir literatų klubas „Prie Lėvens“, vyksta leidybinis darbas – turi leidinių apie savo krašto įžymius žmones ir tritomį „Kupiškėnų enciklopedija“.
Pasidžiaugę bibliotekininkų draugiškumu, pasigrožėję įspūdingu bibliotekos pastatu, apžiūrėję čia pat pastatytą Henriko Orakausko skulptūrą ,,Besileidžiantis angelas“, pro šalia stovinčią neogotikinio stiliaus didingą Kristaus Žengimo į dangų bažnyčią patraukėme į Kupiškio etnografijos muziejų. Įėję į jaukų muziejaus kiemelį, iškart pajutome – esame labai laukiami: lauko židinyje dideliame puode kunkuliavo ir garavo verdama ,,paslaptinga“ sriuba. Vėliau muziejaus direktorė Jūra Sigutė Jurėnienė, mums vaišinantis, pasakys – šios sriubos paslapys gyvens iki šv. Kalėdų. Bet iki susėdant prie stalo – pažintis su muziejumi, jo istorija ir veikla. Apie viską išsamiai ir nuoširdžiai pasakojo direktoriaus pavaduotoja – vyr. fondų saugotoja Giedrė Zuozienė. Muziejus įsikūręs 200 metų senumo pastate iš lauko riedulių. Seniau čia būta pradinės lenkiškos mokyklos, vėliau parapijos ubagyno, kuris po Antrojo pasaulinio karo buvo iškeltas į Skėmus. Buvusioje mokyklos salėje dabar eksponuojamos parodos, vyksta koncertai bei kiti renginiai. Pamatėme Kazio Šimonio piešinių parodą. Tai dar mums nematyti dailininko darbai. Prie buvusio mokyklos pastato yra priestatas, kuriame dabar įrengtos muziejaus ekspozicijos, atskleidžiančios Kupiškio krašto savitumą. Daug vertingų eksponatų skoningai išdėstyta tematine tvarka trijose salėse. Muziejus turi įspūdingą ir unikalią archeologinę vertybę – 3860 metų turinčius tauro ragus. Tai ne pramanas: atliktų tyrimų metu nustatytas jų amžius ir jie yra įtraukti į rekordų knygą kaip seniausi tauro ragai Lietuvoje.
Kupiškėnai muziejininkai, vykdant miesto Lauryno Stuokos-Gucevičiaus aikštės rekonstrukciją, ,,susėmė“ dar vieną lobį. 2018 m. gegužę, aikštės renovacijos metu, ėmė verstis ir jos istorijos paslaptys. Čia buvo rasti maždaug XVI-XVII a. archeologiniai radiniai. Jie yra ypatingi, nes atskleidžia XVII a. miestietišką gyvenimo būdą ir turtina Kupiškio miesto istoriją. 2019 m. Lietuvos kultūros taryba finansavo muziejaus parengtą projektą „Kupiškio miesto aikštės lobis“. Unikalūs radiniai, svarbūs ne tik Kupiškiui, bet ir visam regionui, buvo konservuoti ir restauruoti, taip išsaugojant juos ateinančioms kartoms. Muziejus saugo daug šiam kraštui būdingų etnografinių eksponatų, nuotraukose užfiksuotas plačiai žinomas Povilo Zulono režisuotas spektaklis „Senovinės Kupiškėnų vestuvės“, ekspozicijoje pateikta eksponatų bei kostiumų.
Po informatyvios ekskursijos po muziejų mus edukacijų klasėje sutiko muziejaus direktorė J. S. Jurėnienė ir žvalus jaunas kolektyvas su kvapnia (jau minėta kiemo židinyje išvirta) sriuba. Vadovė pristatė savo kolektyvo narius, papasakojo apie muziejaus veiklą, supažindino su turimais leidiniais (glėbį padovanojo ir mums). Naudinga buvo bendrauti, keistis darbo patirtimi, kalbėti apie renginius, edukacinę veiklą. Tikrai yra ko pasimokyti iš Kupiškio muziejininkų. Dažnas iš jų įsitraukė į pokalbį, atvirai bendravo, pasakojo apie savo darbus. Atsirado bendrų minčių apie tolesnį bendradarbiavimą. Ir, žinoma, mielai lauksime kupiškėnų viešnagės Zarasuose.
Taip smagiai bendraujant nejučia ir laikas pralėkė. Kieminėtis labai gera – ir dar krašte, kur šiltai esi sutinkamas. Juk nuo seno skamba Kupiškio himno žodžiai: ,,Kupiškėnai geri žmonas, jų tiesūs kelaliai…“. Taigi, kelias turi parvesti ir namo – nevalia per daug trukdyti vaišingų šeimininkų. Bet kaip gi gali išvažiuoti dar nepasižvalgęs po Kupiškį. O čia, laimei, ir lietus aprimo – tik padūmavę rudeniniai vaizdai… Tai ir nubildėjome Aukštupėnų (Kupiškio) piliakalnio link. Įspūdingas piliakalnis, daug legendų bylojantis… Tik rūkas, dulksna trukdė aiškiau pamatyti Kupiškio marias (dar vadinamas Kupiškio tvenkiniu arba Lėvens tvenkiniu). Vis dėlto mielai žvelgėme nuo piliakalnio į miestą ir „Uošvės liežuvį“, stabtelėjome prie dviejų pypkes rūkančių milžinų, bandėme įžvelgti ir nuotraukose užfiksuoti milžino pėdas ir negaišdami pasukome miesto parko link su skulptoriaus Henriko Orakausko sukurtu Baltų pasaulio medžiu ir sutūpusiomis varnomis ant suoliukų. Kupiškyje 18 metų gyvenęs menininkas padovanojo miestui apie 30 įvairių skulptūrų. Netrunki įsitikinti, kad Kupiškis – ištisas muziejus po atviru dangumi, kurį verta pažinti.
Kaip vienas iš šių tradicinių pažintinių išvykų organizatorius, džiaugiuosi, kad šiais metais pasirinktas Kupiškis ir mus priėmę muziejininkai ir bibliotekininkai suteikė daug malonių bendrystės ir pažinimo akimirkų. Esame labai dėkingi.
Vasilijus Trusovas, muziejininkas (kultūrinių renginių koordinatorius)
Vitos Juškėnienės ir autoriaus nuotraukos
