Vaikų teatriuko istorija tęsiasi jau dešimtmetį. Mintis suburti vaikus vaidinimui kilo bibliotekoje. Tuo metu vaikams didžiausia pramoga buvo po pamokų kuo greičiau skuost į biblioteką ir sėdėt prie kompiuterių iki paskutinės bibliotekos darbo minutės. Norėjosi, kad vaikai užsiimtų kažkokia prasmingesne veikla. Taip gimė teatriukas.
Pirmasis spektaklis buvo pastatytas pagal lietuvių rašytojo, prozininko K. Sajos pjesę „Dingęs kalendoriaus lapelis“. 2013 metų Motinos dienai pastatytas spektaklis pagal V. Palčinskaitės kūrinį „Aš vejuos vasarą“. Po to sekė G. Germanavičienės „Vėjo botagas“, nežinomo autoriaus „Varna prie eglutės“, V. Palčinskaitės „Riku-Taku“, V. Kupšio „ Ledinuko Kalėdos“. Pandemija teatro veiklą sustabdė. Šiemet vos tik ėmus laisvėti karantinui, iš karto kilo klausimas: „Kada vaidinsim?“ Turiu pabrėžti, ne mes – kultūros darbuotoja arba bibliotekininkė uždavėm šitą klausimą, o vaikai.
Nuo tos akimirkos, kai nutarėm vaidinti, prasidėjo darbas. Bibliotekininko užduotis buvo surasti spektaklį, kad jis atitiktų mūsų galimybes. Dažniausiai norinčių vaidint būna daugiau negu scenarijus turi rolių. Tenka truputį adaptuoti. Toliau seka teksto mokymasis, veikėjų charakterių ir emocijų tyrinėjimas ir aptarinėjimas. Taip po truputį ir gimsta spektaklis.
Du kartus vaikų teatriukas dalyvavo Zarasų kultūros centro teatro savaitėje, vaidinome Antazavės kultūros namuose. Kaimo žmonių įvertinimai būna patys geriausi, visada susirenka labai daug žiūrovų.
Aviliuose bibliotekos ir kultūros namų bendradarbiavimas tęsiasi nuo pirmųjų dienų, kai šios įstaigos atsirado. Bibliotekoje tokio spektaklio nepavyktų sukurti: biblioteka nedidelė, nėra scenos. Kultūros namai galėtų, bet darbo ir rūpestėlių per akis – artistus reikia aprengti, atitinkamai paruošt sceną. Teko ir dvarus statyt, namus įvairiausius, sodus įrengti, gėlynus, sniego pusnis kurti… Turėjome pagalbininkų: du spektaklius padėjo kurti NVŠ vadovė J. Andrijauskienė. Rekvizitą ir dekoracijas padėjo sukurti V. Andrijauskas, D. Slapšinskas, R. Angrisani.
Kultūros darbuotoja Ligita pasirūpina muzika, scenos apšvietimu, logistika. Jeigu statomas spektaklis žiemą, „artistus“ reikia išvežiot po namus, nes repeticijos baigiasi sutemus. Reikia aprengti, skolintis kostiumus, patiems kurti, siūti, karpyti ir t.t. Galų gale salė ir biblioteka turi būti prikūrentos, kad vaikai atbėgę iš šalčio ir lietaus sakytų: „Kaip čia šilta ir jauku“. Vaikai vienodai laukiami ir bibliotekoje, ir kultūros namuose.
Avilių kaimo teatro istorijoje dalyvavo ne mažiau nei 50 vaikų. Pati mažiausia artistė buvo Kamilė. Ji pradėjo vaidinti keturių metukų. Onutė, Petriukas, Simona, Junona, Urtė nuo pirmos klasės. Vaikai turi savybę užaugti. Šiemet paskutinį vaidmenį suvaidino Julita. Baigėsi Jonuko karjera. Ši veikla vaikams yra naudinga: išmoksta nugalėti scenos baimę, mokosi dirbti kolektyve, jaučia atsakomybę.
Šiemet suvaidinome Vytauto Kupšio dviejų dalių pasaką „Slibinai ir žmonės“. Žiūrovai negailėjo gražių žodžių. Turėjome labai gražų ir smagų laiką. Kalbėjomės, dirbome iš peties ir pasiekėme puikių rezultatų. Mūsų teatriuko šūkis: „Jeigu kalbi, tai turi ką nors prasmingo pasakyt. Jei neturi ką pasakyt – tylėk“.
Šįsyk vaikai pasakė:
Pažiūrėk aplinkui, pamatyk save,
Slibinai ir žmonės visada greta,
Pykčio nepadaro burtai ar kerai,
Jis tavy gyvena – tai žinok gerai.
Birutė Rodienė,
Avilių bibliotekos vyresn. bibliotekininkė
Nuotrauka autorės
