Balys Sruoga – tikra Baibokų vienkiemio, buvusio Biržų apskrityje, legenda, kurioje susipina vaikiškas pamaldumas, bohemiškas siautulys ir koncentracijos stovyklos realybė. Penkių sūnų šeimoje augęs būsimas rašytojas pasakoriaus talentą paveldėjo iš griežto tėvo, o jautrumą eilėms – iš kūrybingos motinos. Nors save vadino Aukštaitijos vaiku, studijos jį pavertė estetizmo simboliu.
1,90 m ūgio laibas jaunuolis ilgais šviesiais plaukais, apsisiautęs juodo aksomo pelerina, pasipuošęs gintaro karoliais ir tautine juosta, Petrogrado gatvėse negalėjo likti nepastebėtas. Šis „neprofesoriškas“ stilius lydėjo jį ir vėliau, jau tapus studentų dievinamu dėstytoju.
Balys Sruoga – sudėtinga ir žavi asmenybė: rašytojas, literatūros tyrinėtojas, publicistas, vertėjas, teatro istorijos teoretikas, pedagogas. Kartu – nerimstantis maištautojas, siekęs viską keisti, modernizuoti ir estetizuoti. Nors moksline veikla nesižavėjo, beveik visą gyvenimą kruopščiai dirbo šioje srityje, glaudžiai susijusioje su universitetu ir jo mylimu teatru. Didžiausias Sruogos literatūrinis nuopelnas – dramos, jų kūrybiniame palikime net 15.
1943-aisiais Sruogos likimas dramatiškai lūžo: jis buvo išvežtas į Štuthofą – ne kaip paprastas kalinys, o kaip įkaitas už visą lietuvių tautą. Pirmąją dieną, pamatęs lagerio siaubą, jis sau prižadėjo: parašys tragediją. Tokią, kokios dar niekas nebuvo parašęs.
Tuo metu žmona Vanda ir dukra Dalia patyrė savo odisėją: atsidūrė vos už trijų kilometrų nuo Štuthofo, tačiau susitikti su Baliu joms taip ir nebuvo leista. Tai buvo paskutinis kartas, kai šeima buvo taip arti vienas kito – daugiau gyvi jie nebepasimatė.
Grįžęs iš pragaro, Sruoga „Dievų mišką“ parašė per kelis vasaros mėnesius Birštone, nepaisydamas tragiškos sveikatos. Jis dirbdavo po 18 valandų per parą, gerdavo litrais juodą kavą, surūkydavo per šimtą papirosų – artimieji tai vadino sąmoninga, lėta savižudybe.
Sovietų cenzoriai romaną braukė ir darkė. Sruoga kovojo dėl kiekvieno žodžio, nesuprasdamas, kuo neįtinka net nekalčiausios frazės. Galiausiai, praradęs viltį, nuleido rankas.
Ir mirė jis sruogiškai: mirties išvakarėse surengė linksmą šventę bičiuliams, prašydamas įtaisyti jį lovoje „kaip karalių“. Net po mirties jo bijota – neleista šarvoti universitete, laidotuvių dalyviai buvo išvaikyti. Prieš mirtį tarnaitei rašytojas prisakė: „Kai numirsiu, žiūrėk trijų dalykų: kad karstas nebūtų per trumpas, kad kokardą po kaklu parištų ir kad prie Cvirkos nelaidotų“. Likimo ironija – šiandien jie ilsisi greta Rasų kapinėse.
Gražiausia legendos dalis – pliušinis šuniukas, kurį tarnaitė po rašytojo mirties išsiuntė jo žmonai. Iš prairusio žaislo iškrito Sruogos vestuvinis žiedas – paskutinis pasveikinimas mylimajai. Taip Baibokų kaimo legenda užvėrė savo žemiškąją knygą, palikdama tiesą apie žmogų, kuris net pragare neprarado ironijos.
Skaitytojų aptarnavimo skyriuje parengtoje parodoje, skirtoje rašytojo 130-osioms gimimo metinėms, pristatomos B. Sruogos dramos, poezija, raštai, „Dievų miškas“. Šiais metais skaitytojus pagaliau turėtų pasiekti ir tikroji, dr. Neringos Markevičienės rekonstruota romano versija.
Parengė
Jurga Sagadinaitė
Zarasų rajono savivaldybės viešosios bibliotekos Skaitytojų aptarnavimo skyriaus vyresn. bibliotekininkė
Nuotr. I. Dumbravienės
