Kiekvienas prie savo gyvenamosios vietos istorijos kūrimo prisidedame savaip. Vieniems svarbiausias emocinis ryšys su gimtuoju kraštu, kitiems reikia istorinių datų, faktų ar skambių asmenybių. Pažinimo keliai gali būti labai įvairūs, o vienas jų – senųjų laikraščių ir žurnalų puslapiai. Juose galima rasti ne tik faktinę informaciją apie svarbiausius įvykius, bet ir žinutes apie kasdienybės fragmentus, žmonių istorijas, pajausti miestelio pulsą.
Būtent iš tokio noro pažinti ir dalintis gimė paroda „SPOKSANT DUSETŲ BANGON: miestelio istorija senojoje spaudoje“. Su Raimondu Sklizmantu, dusetiškiu iki sielos gelmių, mintis surengti parodą kilo bibliotekos tarpduryje. Nepagarba sakot? Idėjos gimsta spontaniškai, radus bendraminčių, joms tinkamas vietos bei temos visos, visur ir visuomet. Kalbėdami apie viską, susikalbėjome atverti „lobių skrynelę“ kraštiečių šventės proga. Raimondas tryško noru dalintis, biblioteka turėjo norą kaupti. Puikus derinys.
Visą kraštiečių šventei skirtą savaitę Dusetų K. Būgos bibliotekoje lankytojai galėjo analizuoti pirmąją Raimondo Sklizmanto parodą. Joje į Dusetų istoriją buvo galima pažvelgti per senų leidinių puslapius. Ekspozicijoje pristatomos laikraščių iškarpos, surinktos iš asmeninio archyvo bei internetinėse sistemose prieinamų skaitmenintų periodikos fondų. Kryptingai ir sąmoningai rinkta medžiaga iškelia primirštas Dusetų krašto istorijas, užmarštin nugulusias vietoves, miestelį kūrusius žmones, netikėtus nutikimus ir kasdienybės fragmentus. Eksponuota kartu su fotomenininko Genadijaus Kovaliovo fotografijų paroda, kurioje lankytojai galėjo atpažinti savo rugsėjo pirmosios šventę ar šimtadienį. Mylimiausi mokytojai, ar esami draugai jaunystėje. Viskas po vienu – bibliotekos stogu.
Parodos tęsinys „Dusetos šiandien, vakar, rytoj“ šiuo metu eksponuojamas K. Būgos muziejaus Dusetų informaciniame centre iki rugpjūčio 20 dienos kartu su Vilijos Visockienės darbų paroda.
Skaitymas kaip natūrali gyvenimo dalis
Raimondas augo namuose, kuriuose skaitymas buvo kasdienybė. Tėvai ir seneliai ne tik skaitė, bet ir prenumeravo laikraščius bei žurnalus. Spauda šeimoje nebuvo svetimas dalykas, kaip žinoma ir knygos. Spausdintas žodis ir jo išsaugojimas buvo (ir yra) svarbus. Anot Raimondo, laikraštis turi būti naujas, o vėliau jis tampa „barzdotu“. Tačiau net ir „barzdoti“ laikraščiai neiškeliaudavo į krosnį. Iki šiol jis turi įprotį perskaitytus savaitės laikraščius sudėti į tam tikrą vietą ir saugoti. Praėjus laikui, vėl juos atsiverčia ir atranda iš naujo.
Vaikystėje, tiek senelių, tiek ir tėvų namuose buvo prenumeruojami „Respublika“, „Lietuvos rytas“, „Zarasų kraštas“, vėliau ir „Dusetos“. Pats Raimondas su broliu nekantraudavo dėl vaikams skirtų leidinių. Komiksų žurnalas „Mickey Mouse“ buvo lenktynių su broliu objektas, kuris pirmasis nupirks, kuris pirmasis perskaitys. „Taip daugiau laimės“, – šypsosi Raimondas prisimindamas vaikystę, – „it dienai daugiau žvaigždučių surinktum“. Pats močiutės prašydavęs jam prenumeruoti žurnaliuką „Naminukas“. Skaityti skatino ne pareiga, o smalsumas ir meilė fantastikai. Raimondas neseniai surado ir savo mokyklos laikų užklasinių skaitymų sąsiuvinį. Jame aiškiai matyti, kad fantastikos knygas pradėjo skaityti dar šeštoje klasėje. Šiandien sako bandantis surinkti „Pasaulinės fantastikos aukso fondas“ knygas.
Viena nuotrauka – pomėgis visam gyvenimui
Senoji periodika šiandien lengvai pasiekiama skaitmeniniuose archyvuose. Tad didelė dalis radinių būtent ten. Pasak Raimondo, pradedi nuo mažo fragmento ir pamažu atsiveria visai kitos erdvės. Netikėtumo momentas nardant po senuosius puslapius taip pat labai svarbus.
Vaikystėje apie Dusetas iškarpų jis nekaupė. Kur kas įdomesni buvo straipsniai apie muzikos grupes, atlikėjus, filmus ar populiarius serialus. Iki šiol išlikusioje kolekcijoje galima rasti muzikanto Andriaus Mamontovo interviu, kuriame jis sakosi turįs brolį dvynį, grupės „Mano juodoji sesuo“ koncertų aprašymų, Sel’o nuotykių ar publikacijų apie serialą „Tvin Pyksas“. Šias iškarpas įdomu skaityti ir dabar. Sąmoningas suvokimas, kad pomėgis virsta kolekcija tapo po studijų ir gyvenimo Vilniuje, vėl sugrįžus į Dusetas. Pasidarė akivaizdu, kad sukauptos spaudos naikinti ar atiduoti negali, ji per daug svarbi jam pačiam.
Senelių namuose, palėpėje rastame vaikų žurnale „Žvaigždutė“ aptiko šokančių Dusetų būrelio mergaičių fotografiją. Viena nuotrauka paskatino ieškoti daugiau. Taip pradėjo rastis Dusetų gyvenimo nuotrupos, kurių istorijos vadovėliuose ar knygose nerasi. „Aš neapsikraunu tomis istorijomis, nepradedu gyventi jomis. Užtenka paskaityti. Man tai pomėgis, man patinka atrasti pačiam“ – o atradus pasidalinti.
Dusetų vardo ieškojimas
„Pusė gyvenimo Dusetų, pusė gyvenimo miesto ir vėliau tęsiamas Dusetų gyvenimas.“ – toks ir buvo planas. Raimondas sako niekada nebuvo iš tų jaunuolių, kurie baigdami mokyklą prisiekia daugiau niekada nebegrįžti į gimtinę. Vaikystėje daug laiko praleido pas senelius, gamtoje, todėl žinojo – grįš.
Gyvenant Vilniuje atsirado dar didesnis pasididžiavimo savo kraštu jausmas. Pokalbiuose apie gimtąsias vietas paaiškėdavo, kad pašnekovai yra girdėję apie Dusetas, čia lankęsi ar pažįsta dusetiškių. Tas jausmas skatino dar labiau didžiuotis savo miesteliu. Jam svarbu parodyti, kad Dusetos garsėja ne vien Sartų lenktynėmis ar ežeru. „Ne ežeras kuria Dusetas, Dusetas kuria žmonės“ – įsitikinęs Raimondas. Būtent žmonės, jų darbai, iniciatyvos ir kasdieniai pasiekimai senosios spaudos puslapiuose atsiskleidžia ryškiausiai. „Norėjau turėti kažką savo, neišgarbinto“, – sako Raimondas, paaiškindamas kodėl ši kolekcija jam tokia svarbi. Kiekviena surasta publikacija papildo bendrą miestelio istorijos paveikslą Raimondas savo pomėgį vadina Dusetų vardo ieškojimu.
Iškarpos tampa istorijos liudininkėmis
Ypatingą vietą R. Sklizmanto kolekcijoje užima 1992 m. laikraščio „Aitvaras“ numeris, kurio pirmajame puslapyje publikuotas didelis straipsnis apie Dusetas, „Įrėminau ir negalėjau nepasidalinti su kitais“. Raimondas negalėjo atsistebėti, kad mažam miestui gali skirti tiek vietos spaudoje. Surinkus daugybę iškarpų į vieną vietą tampa akivaizdu, kiek daug įdomių žmonių, kultūrinių įvykių, iniciatyvų ir istorijų turi nedidelis miestelis.
Raimondas prisipažįsta, kad namuose daugiau vietos užima kolekcija, nei skirta jam pačiam. „Jeigu manęs nedomina informacija, bet manau kad kažkada ji gali būti panaudota – saugau. Nekyla ranka išmesti ar sudeginti. Ten yra apie žmones, asmenybes, tai svarbu“ – taip apie besiplečiantį lobyną kalba Raimondas. Iki šiol kiekvieną savaitę jo kolekciją papildo nauji leidiniai. „Kiekvieną ketvirtadienį perku tris žurnaliukus. Tai į kaupiamą kolekciją. Nuperki, paskaitai, padedi – kad būtų.“
Lygindamas senąją ir dabartinę spaudą, Raimondas pastebi, kad keitėsi pasakojimo tonas. Anksčiau leidiniuose daugiau buvo noro girtis, šiandien daugiau paprastumo ir noro parodyti tai, kuo galima nuoširdžiai džiaugtis. „Labai smagu žinoti, kad turimas žurnalas ar laikraštis galbūt pas mane vienintelį lentynoje yra, niekas kitas nebeturi“, – kolekcininko džiaugsmas kartais būna visai paprastas.
Tokios asmeninės kolekcijos ir tampa ateities istorijos archyvais. Juk miestelio istorija gimsta ne tik didžiuosiuose įvykiuose, ji gyvena laikraščių puslapiuose, senose fotografijose, išsaugotose iškarpose ir žmonėse, kurie supranta jų vertę bei nori ja dalintis su kitais. Istorija sudėta ir jūsų fotografijų albumuose, tik atsiverskit juos ir leiskit nuotraukoms atgyti. Dalinkimės, nes kažkas, po kelių šimtmečių ieškos Dusetų vardo, o mes jį būsime išsaugoję – ateičiai.
Miglė Gaižiūtė,
Zarasų rajono viešosios bibliotekos Dusetų K. Būgos teritorinio padalinio vyr. bibliotekininkė
Nuotr. autorės
