„Pažiegės žemės sūnus”, kraštiečio Kazimiero Būgos 100-osioms mirties metinėms

Kazimieras Būga gimė 1879 metų lapkričio 6 dieną valstiečių Kazimiero Būgos (1848-1921) ir Grasildos Makuškaitės-Būgienės (1859-1935) šeimoje, Pažiegėje. Būgų šeimoje augo ketvertas sūnų ir ketvertas dukterų: Kazimieras (būsimasis kalbininkas), Jonas (1884-1949), Juozapas (1888-1953), Antanas (1893-1976), Ona (1881-1961), Karolina (1883-1952), Emilija (1887-1917), Anelija (1900-1929).

Kazimiero tėvai: Kazimieras ir Grasilda Būgos

Kazimieras Būga mokėsi pas kaimo daraktorių, 1890-1891 metais lankė Dusetų valsčiaus mokyklą, kitą žiemą tęsė mokslus Zarasuose. Po to tėvai jį nuvežė į Peterburgą, kur gyveno jo pusbrolis. Baigęs keturias klases, vykdydamas tėvų valią, Kazimieras stojo į kunigų seminariją, bet po metų iš jos pasitraukė, todėl neteko namų paramos ir nuo 1898-ųjų rudens pradėjo savarankišką gyvenimą. Apie ketverius metus tarnavo Peterburgo meteorologijos observatorijoje ir dirbo scenos mėgėjų būrelyje, bendradarbiavo spaudoje, rašydamas korespondencijas, straipsnius, kalbas liaudies švietimo ir kitais klausimais,

daug skaitė, stengėsi geriau susipažinti ne tik su lietuvių, bet ir su kitomis indoeuropiečių kalbomis. Profesoriaus Eduardo Volterio, rusų akademiko Filipo Fortunatovo ir Aleksėjaus Šachmatovo pastangų dėka Kazimieras Būga tapo apmokamu žinomo lietuvių kalbos tyrinėtojo profesoriaus Kazimiero Jauniaus sekretoriumi, naudojosi jo sukaupta vertinga lietuvių kalbos, jos tarmių medžiaga, susižavėjo jo atliktais baltų kalbų tyrimais. Gavęs brandos atestatą, 1905 metais K. Būga įstojo į Peterburgo universitetą, pasiryžęs studijuoti kalbotyrą. Daug laiko sugaišo rengdamas spaudai K. Jauniaus kalbos mokslo apibendrinimą, išdėstytą „Aistiškų studijų” dviejose dalyse.

Kalbininkai Seinuose. Sėdi: Jurgis Šlapelis, Jonas Jablonskis, Juozas Laukaitis, stovi: Kazimieras Būga, Juozas Balčikonis. 1909 m.

1912 metais Kazimieras Būga baigė Peterburgo universitetą ir liko rengtis profesūrai. Redagavo kunigo, tautosakininko Antano Juškos žodyną, rašė kalbos mokslo darbus. 1913 metų lapkričio 16 d. Kaune susituokė su Juze Stankūnaite iš Lauckaimio kaimo, Vilkaviškio rajono. 1914 metais su žmona išvyko į Petreburgą, kur tobulinosi pas žinomą lietuvių kalbos tyrinėtoją Adalbertą Becenbergerį. 1914 metais spalio 7 d. gimė dukrelė Gražina. 1916 metais, išlaikęs magistro egzaminus, K. Būga išvyko į Permę, kur dirbo Lyginamosios kalbotyros katedroje, vėliau kartu su perkeltu universitetu pateko į Tomską, iš kur 1920 metais grįžo į Lietuvą, į Kauną. Čia Kazimierui Būgai buvo pavesta organizuoti didelio lietuvių kalbos žodyno leidimą. 1921 metais gimė sūnus Gintautas. Nuo 1922 m. Kazimieras Būga buvo Lietuvos universiteto profesorius, dėstė beveik visus kalbotyros dalykus, rengė vadovėlius studentams. 1924 m. jis išleido pirmąjį „Lietuvių kalbos žodyno“ sąsiuvinį, antrasis jo parengtas sąsiuvinis išėjo jau po profesoriaus mirties. K. Būga buvo sukaupęs apie 617 000 lapelių žodyno kartoteką. Redagavo Antano Juškos žodyną. Jis padėjo redaguoti, recenzavo kitų kalbininkų darbus, dalyvavo Terminologijos komisijoje, susirašinėjo su žymiausiais to meto baltų ir kitų indoeuropiečių kalbų tyrinėtojais. Profesorius Kazimieras Būga yra paskelbęs daug reikšmingų mokslo veikalų Lietuvoje ir užsienyje. Iš lietuvių kalba išspausdintų darbų svarbiausi yra ,,Kalba ir senovė”, ,,Apie asmens vardus”, ,,Priesagos -ūnas ir dvibalsio -uo kilmė”. Jo veikaluose nagrinėjamos beveik visos lietuvių kalbos mokslo sritys. Jis buvo ne tik mokslininkas, bet ir kalbininkas praktikas, daug nusipelnęs mūsų bendrinės kalbos kultūros kėlimui. Daug pasiaukojimo, sveikatos ir laiko pareikalavo kalbinės medžiagos kaupimas, tvarkymas. Sunkios gyvenimo sąlygos, įtemptas darbas pakirto K.Būgos sveikatą. Jis susirgo ir mirė

Karaliaučiuje 1924 m. gruodžio 2 d., išgyvenęs vos 45 metus. Palaidotas Kaune. Kai sovietmečiu miesto centre kapinės buvo panaikintos, jo palaikai perkelti į Petrašiūnų kapines.

Profesoriaus Kazimiero Būgos kapas Kaune.

Tautodailininko V. Ulevičiaus Koplytstulpis- rodyklė į K. Būgos tėviškę. 1979 m.

Kalbininko Kazimiero Būgos muziejus yra 10 kilometrų nutolęs nuo Dusetų, Pažiegės kaime. Čia yra išlikusi sodyba ir ūkinis pastatas. Sodyba buvo įkurta XIX a. viduryje. Iki 1935 metų joje gyveno kalbininko motina. Jai mirus, sodyba atiteko giminėms. 1965 metais namas buvo renovuotas, jame įrengta pirma kukli ekspozicija. 1973 metais vakariniame pastato gale buvo įrengtas K. Būgos memorialinis muziejus. Viename iš kambarių, panaudojus autentiškus baldus ir daiktus, atkurtas K. Būgos gyvento laikmečio interjeras. Čia eksponuojamos profesoriaus išleistos knygos, šeimyninės nuotraukos bei relikvijos. Prieškambaryje įrengtoje ekspozicijoje pasakojama apie K. Būgos gyvenimą, mokslinę bei visuomeninę veiklą. 1989 m., minint 110-ąsias K. Būgos gimimo metines, sodybvietėje pastatytas simbolinis kryžius, kuris įamžina svarbiausias giminei datas: 1831 m. Būgų šeima atvyko į Pažiegę, 1883 m., sudegus senajam namui, atstatytas naujas, 1884 m. – mirė Kazimiero Būgos motinos tėvai.

Vasaras profesorius su savo šeima dažnai praleisdavo Pažiegėje, nes mylėjo tėviškę. Jis palaikė glaudžius ryšius su giminėmis ir per atostogas stengdavosi aplankyti, brolius ir seseris, kaimynus, atveždavo visiems dovanų.

Seniau Pažiegė buvo tarsi į tris dalis susiskirsčiusi. Pirmoji Pažiegė – nuo Pakniškių kaimo ribos iki Biliūno sodybos palei gražų, ramų Žiego ežerą, nuo kurio vardo, matyt, ir gavo kaimas šį pavadinimą. Antroji Pažiegė – Puteikių kaimas, kurį aplinkui juosia toje vietoje susiaurėjęs Žiego ežeras. Trečioji – Pažiegės kaimas, kur ir yra profesoriaus K. Būgos tėviškė. Būgų žemės nuo seno turėjo pavadinimus: Salos, Pagrabai, Pajaujė, Pabarzdė, Ostrava, o Būgų sodybą vadindavo Užumiškės dvareliu. Mylėjo ir brangino K. Būga savo tėviškę, jos apylinkes, sakydavo, kad jam nereikia jokių kurortų, kad gražesnės vietos, kaip Pažiegė, jis nerado, nors daug kur važinėjo ir buvojo. Kaimas išsidėstęs šalia ežerų, dvelkiantis ramybe, skendintis žalumoje palieka gerą įspūdį čia apsilankiusiems ir vietiniams gyventojams.

Kazimiero Būgos tėviškė ir Būgų šeimos kryžius Pažiegės kaime 1989 m.

Likusi be vyro Juzė Būgienė patyrė didelį vargą, jei rūpėjo išugdyti vaikus, laiduoti jiems ateitį. Daug padėjo giminės. Profesoriaus K. Būgos dukra Gražina Būgaitė baigė Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Lietuvių kalbos fakultetą ir dirbo „Aušros“ gimnazijos mokykloje mokytoja, dėstė lietuvių kalbą. Mokėjo keletą užsienio kalbų. Užėjus Antrajam pasauliniam karui Gražina Būgaitė su motina pasitraukė į Vakarus, gyveno lietuvių karo pabėgėlių stovykloje Ingolštate Vokietijoje, čia G. Būgaitė aktyviai įsitraukė į susibūrusių mokytojų grupę, kuri 1945 m. rugpjūtį apleistose kareivinių patalpose įsteigė lietuvių mokyklą, pavadintą Dr. Vinco Kudirkos vardo progimnazija, vėliau gruodį tapusią gimnazija. Šioje gimnazijoje visą jos veiklos laiką, G. Būgaitė mokė vaikus lietuvių kalbos, ėjo pedagogų tarybos sekretorės pareigas. 1950 m. artėjant Ingolštato stovyklos likvidacijai G. Būgaitė su motina išvyko Ameriką, gyveno Skrantone Pensilvanijos valstijoje JAV. G. Būgaitė, turėdama išlaikyti aklą motina Juzę Būgienę, kuri mirė 1960 m. vasarą, dirbo siuvėja. Didelė dalis lietuvių šviesuomenės po Antrojo pasaulinio karo emigravę į Vakarus (Vokietiją, vėliau JAV, Kanadą ir t.t ) norėdami užsidirbti pragyvenimui buvo priversti imtis nekvalifikuotų ir jų išsilavinimo bei profesijos neatitinkančių darbų. Atsižvelgiant į G. Būgaitės biografinius faktus, daroma prielaida,

kad emigracijos aplinkybės slopino jos saviraiškos galimybes ir apsunkino veiklą kultūrinėje terpėje. Per porą dešimtmečių emigracijoje G. Būgaitė nesijautė pritapusi prie ją supančios aplinkos ir stokojo patikimų žmogiškų ryšių. Tačiau ši ilgalaikė būsena ją paskatino atsisukti į savo pašaukimą, t. y. studijuoti lotynų kalbą ir imtis literatūrinių darbų – grožinių tekstų vertimų, vertė Gojaus Krispo Salustijaus kūrinius „Karas prieš Jugurką” ir „Katilina“. Nors knygos nebuvo išleistos, pati veikla patenkino G. Būgaitės poreikį sąveikauti su bendruomene, rašyti lietuviškai ir plėsti kultūrinį lietuvių akiratį. Mirė Gražina Būgaitė 1997 m. JAV.

G. Būgaitės literatūriniai kritikos straipsniai išspausdinti periodikoje 1937-1938 m. Lietuvoje „Naujoji Lietuva“, „Dienovidis“. 1950-1976 m. išeivijoje JAV „Lietuvių kelias“, „Dirva“, „Darbininkas“, taip pat įvairios žinutės JAV lietuvių išeivijos spaudoje. Neturėdama stiprių ryšių su bendruomene, nedalyvaudama literatūros sambūriuose, ji liko nepastebėta, ar per menkai pastebėta ne tik išeivijos intelektualų, bet ir šiuolaikinių tyrinėtojų. G. Būgaitės vardas neminimas lietuviškose enciklopedijose ar literatūros vadovėliuose, jos veikla netyrinėta.

Gražina Būgaitė

Gintautas Būga gimė 1921 metais Kaune. Galbūt ankstyva tėvo mirtis, mamos liga ir pastūmėjo G. Būgą tapti mediku. Mokėsi Kauno universiteto medicinos fakultete. Vokiečių okupacijos metu, kaip ir daugelis to meto jaunuolių, buvo išvežtas kariniams darbams į Suomiją. Pasitaikius progai, būrelis lietuvių jaunuolių Gintautui vadovaujant iš stovyklos pabėgo ir per Suomijos miškus bei pelkes pasiekė Šiaurinę Švediją, ten kirto miškus. Tuomet jam buvo tik 22 metai. Po kurio laiko jis persikėlė į Stokholmą, kur dirbo įvairius darbus ir mokėsi Stokholmo Medicinos universitete. Baigęs studijas specializavosi psichiatrijos srityje, bet padirbėjęs ligoninėje suprato, kad per sunku gilintis į žmonių tragedijas. Taip tapo vidaus ligų gydytoju. Dirbo Dalaro, vėliau iki pensijos Handen vietovėse netoli Stokholmo. Kalbininko K. Būgos sūnus aktyviai dalyvavo Švedijos lietuvių bendruomenėje, ruošdavo Lietuvos studijų savaitę. 1989 m. Švedijos lietuvių bendruomenė Gotlando saloje surengė 36-ąją studijų savaitę, kurią organizuoti padėjo Gintautas Būga. Studijų savaitėje dalyvavo lietuviai veikėjai ne tik iš Europos, bet ir iš JAV, Kanados, Lietuvos. Po šios istorinės savaitės „Gotlando dvasia“ plačiai nuaidėjo tarp lietuvių. Ji atspindėjo ir komunikate, kurį vieningai pasirašė 8 žinomi Lietuvos laisvės kovotojai, jų tarpe Vytautas Landsbergis. Komunikatas skelbia: „Lietuvių visame pasaulyje pagrindinis tikslas yra atstatyti nepriklausomą Lietuvos valstybę“ Tai buvo tartum laisvės išvakarės…

Gintautas Būga taip pat dalyvavo Švedijos televizijos programoje, paminint Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą 1990 m. kovo 11 d., bei pirmadieniniuose mitinguose. Jis su žmona Terese buvo nuolatiniai lietuvių bendruomenės rėmėjai, po laisvės atgavimo jų svetingais namais naudodavosi svečiai iš Lietuvos. Išėjęs į pensiją Gintautas Būga mąstė, kaip sudaryti sąlygas Švedijoje augantiems lietuvių vaikučiams nepamiršti gimtosios kalbos. Jo rūpesčiu 1995 metais Stokholme buvo įkurtas Lietuvių vaikų Švedijoje mokyklos fondas, pradėjo veikti lietuviška sekmadieninė gimnazija, kurioje per šokius, žaidimus, kitus vaikams patrauklius užsiėmimus svetur gimę ir augantys vaikai, kurių šaknys lietuviškos, mokosi lietuvių kalbos. G. Būga svajojo įsteigti kalbos šelpimo fondą Lietuvoje, kuris atliktų, nagrinėtų ir plėstų mokslinius darbus. Būdamas Lietuvoje 2006 metais, pasitaręs su Lietuvių kalbos instituto darbuotojais, įsteigė kalbininko

profesoriaus Kazimiero Būgos fondą. „Planuoju skirti stipendijas pedagogams, lietuvių kalbos specialistams, rengti konkursus gimnazistams.“ – sakė garsaus kalbininko sūnus. Tuo jis norėjo pabrėžti, kokia svarbi tautai yra sava kalba. „Be kalbos nėr tautos“… Deja, Gintautas Būga nebesulaukė fondo plėtros. Jis buvo rimtas, giliai mąstantis žmogus, mylintis savo gimtąją šalį. Gintautas Būga mirė 2006 m. lapkričio 29 dieną, Švedijoje.