Birželio 14-oji – Gedulo ir vilties diena. Tai diena, kai prisimename vieną iš skaudžiausių Lietuvos istorijos puslapių – 1941-aisiais prasidėjo pirmieji masiniai trėmimai į tolimąją ir atšiaurią Sovietų Sąjungos gilumą. Tūkstančiai šeimų buvo atplėštos nuo savo namų, išvežtos į tremtį – dažnai be teisės sugrįžti, be galimybės išgyventi.
Skaitytojų aptarnavimo skyriuje parengtoje parodoje „Su Lietuva širdy“ pristatomi tremtinių prisiminimai, dienoraščių ištraukos, eilėraščiai gimę iš kančios, ilgesio ir vilties. Tai liudijimai ne tik apie fizinį išbandymą, bet ir apie dvasinę stiprybę, gebėjimą išlikti žmogumi net ten, kur viskas atrodė prarasta. Kiekvienas žodis čia – tai širdies pulsas, atgimstantis iš istorijos, tai tarsi tiltas tarp praeities ir dabarties, tarp kančios ir mūsų laisvės šiandien. Tai gyvi liudijimai apie patirtą neteisybę, tremtį, žiaurumą ir dvasinį pasipriešinimą. Rašydami tremtyje, žmonės saugojo savo tapatybę, kalbą ir viltį sugrįžti.
Parodos leidiniai liudija: apie skausmą, kai tremtyje augo vaikai be vaikystės; apieilgesį, kuris neblėso dešimtmečius; apie viltį, kuri neleido palūžti net lagerio barakuose.
Gedulas simbolizuoja netektį, kančias ir skausmą, kurį patyrė tūkstančiai ištremtų ar sušaudytų žmonių.
Viltis išreiškia tautos stiprybę, tikėjimą laisve ir atkūrimu, nepaisant patirtų kančių.
Ši diena yra svarbi ne tik istorinei atminčiai, bet ir tautinei savivokai – ji primena apie laisvės kainą bei stiprybę išgyventi sunkiausiomis sąlygomis, tai ne tik prisiminimas, bet ir priminimas– apie tai, ką reiškia laisvė, orumas, žmogiškumas. Mūsų pareiga – kalbėti, liudyti ir prisiminti.
Parengė Aldona Kazlauskienė
Skaitytojų aptarnavimo skyriaus vyresn. bibliotekininkė
Nuotr. I. Dumbravienės