Turiu vieną įprotį: memorialines vietas pirmiausia noriu pajusti širdimi. Todėl mėgstu į jas atvykti labai anksti, kai, regis, dar miega net kirstukai, o šikšnosparniai tik baigia savo naktinę medžioklę. Kai pasaulis dar nepabudęs, kai niekas neskuba, nekalba, netrikdo tylos. Tuomet girdi rasos lašus nuo lapų kapsint, tuomet jauti gamtos galybę ir aplinkos tikrumą. Taip vykau ir į poeto Antano Vienažindžio vaikystės namus Gipėnuose. Sustojau viduryje kiemo ir klausiausi. Lapų šnaresio, tolumoje prabundančių paukščių, vėjo, glostančio senų medžių šakas. O gal ir kažko daugiau. Bandau išgirsti tai, ko ausimis neišgirsi. Pajusti kadaise čia gyvenusių žmonių žingsnius, jų džiaugsmus, ilgesį, svajones. Bandau suprasti, kokią galią savyje slepia žemė, auginusi kūrėją. Kiek joje likę neišsakytų žodžių, neišdainuotų melodijų, neišsipildžiusios meilės?
Taip stovint Antano Vienažindžio senelio sodyboje, Gipėnų kaime, gimė vienas troškimas. Kad ši vieta bent kartą per metus suburtų žmones. Kad čia vėl skambėtų eilės, dainos, kad susirinktume ne tik prisiminti, bet ir pabūti. Pabūti po Vienužio stogu. Arčiau jo žodžio, jo dvasios.
Kai poezija sugrįžta namo
Antano Vienažindžio memorialinėje sodyboje Gipėnuose, poeto gimtadienio dieną – rugsėjo 26 – ąją. susirinkome paminėti poeto 185-ųjų gimimo metinių. Jau 134-ąjį kartą gimtadienis sutinkamas be paties kūrėjo. Nors tądien atrodė, kad Vienužis niekur nebuvo išėjęs. Jis buvo žodžiuose, dainose, susirinkusių šypsenose ir susimąstymuose. Buvo net lietuje, kuris visus suginė į klėtelę, tarytum norėdamas visus sutelkti arčiau vienas kito, kieme juk per didelis atstumas.
Aktoriaus Algirdo Latėno meistriškumas niekam nėra paslaptis, tačiau jo skaitomos Vienužio eilės įgavo ypatingą skambesį. Jos skraidino, juokino, graudino. Vieną akimirką norėjosi šypsotis, kitą jau teko tramdyti gerklėje kylantį graudulio gumuliuką. Koks platus žmogaus jausmų pasaulis gali tilpti keliuose poezijos posmuose! Ir kokia stipri turi būti kūryba, kad net praėjus daugiau nei šimtmečiui ji gebėtų taip jautriai paliesti širdį. Eilėse sudėti žodžiai talpesni. Dainuojami posmai emocinį lauką dar labiau praturtino. Dusetų moterų kolektyvo (J. Kaškauskienė, L. Gorponič, V. Paradnikienė, A. Ribokaitė) atliekamos dainos ne tik lepino ausį, bet palietė tai, ką vadiname sielos stygomis. Atrodė, kad melodijos natūraliai sugrįžta į kraštą, iš kurio kadaise kilo, į žemę, kurioje brendo poeto jausmai ir pirmieji kūrybiniai impulsai. Rožių puokštė ant stalo priminė poeto mūzą.
Irenos Juodelytės-Varnienės, literatės ir poeto ainės pasakojimas apie Antano Vienažindžio gyvenimą ir kūrybą leido pažvelgti giliau. Istoriniai faktai, poeto kūrybos analizė, gyvenimo aplinkybės papildė mūsų žinias ir atskleidė koks tuo metu buvo kūrybinis fonas.
Memorialinė klėtelė tądien suteikė gerokai daugiau nei prieglobstį nuo lietaus. Jos sienos, senas medis, pati erdvė kūrė sunkiai nusakomą artumo jausmą. Gal tai vietos atmintis? Gal poeto aura? O gal tiesiog ypatinga akimirka, kai žodis, esantys žmonės ir vieta susilieja į vieną nedalomą visumą sergstinčią atmintį.
Meilės, ilgesio ir tikėjimo dainius
Antanas Vienažindys – kunigas, knygnešys, pamokslininkas, meilės ir egzistencinės lyrikos kūrėjas. Žmogus, kurio gyvenime pynėsi pareiga Dievui, meilė žmogui ir gilus tėvynės likimo išgyvenimas. Poetas gimė Anapolio viensėdyje, o pirmuosius sakramentus priėmė Dusetų Švč. Trejybės bažnyčioje. Kelias į ją vedė pro senelio Juozapo Vienažindžio sodybą Gipėnuose, per Jaskoniškių mišką, netoli vietų, kur augo ir skleidėsi poeto dainų įkvėpėja, jo mūza Rožė Stauskaitė. Manoma, kad pirmuosius jai skirtus meilės eilėraščius Vienažindys sukūrė mokydamasis Varnių kunigų seminarijoje. Apdovanotas ne tik stipriu balsu, bet ir muzikiniu talentu, savo eilėms jis pats kūrė melodijas. Vėliau, vikaraudamas Krinčine, subūrė chorą ir jam vadovavo.
Neatsitiktinai Vienužio dainos taip plačiai pasklido tarp žmonių. Jos buvo dainuojamos, perduodamos iš lūpų į lūpas, tapo savos, artimos, atpažįstamos. Vaižgantas yra pastebėjęs, kad po maldos „Tėve mūsų“ bene dažniausiai kartotos būtent Vienužio dainos. Ilgesingos, melancholiškos, nuoširdžios, kupinos žmogiškojo trapumo.
Meilės motyvas Vienažindžio kūryboje buvo naujas ir drąsus XIX amžiaus lietuvių literatūros reiškinys. Eilėraštyje „Pasakyki, panelyte…“ jausmai liejasi tarytum nenutrūkstamas širdies monologas. Į mylimąją kreipiamasi liaudies dainoms būdingu švelnumu, tačiau išgyvenimas yra itin asmeniškas, atviras ir gilus.
Deja, ne visos Rožei skirtos dainos pasiekė mūsų dienas. Esama spėjimų, kad dalį jų galėjo sunaikinti jauniausias, poetui dvasiškai artimas brolis Vincas, galbūt išsigandęs pernelyg atviro meilės jausmų vaizdavimo. Taip kartu su eilėmis galėjo išnykti ir dalis intymiausios poeto gyvenimo istorijos.
Tačiau tai, kas išliko, ir šiandien liudija: meilė, kuri ne visuomet išsipildo gyvenime, atranda amžinybę kūryboje.
Kai asmeninis skausmas tampa tautos balsu
Vienažindys vadinamas ne tik meilės, bet ir tremties dainiumi. Jo kūryboje atsispindi 1863 metų sukilimo ir po jo sekusių represijų palikti skauduliai, žmonių netektys, išsiskyrimai, ilgesys. Sukilėlius aktyviai rėmė Rožės Stauskaitės tėvas. Numalšinus sukilimą, jis su šeima buvo ištremtas į Samaros guberniją. Taip asmeninė meilės istorija susipynė su skaudžia tautos istorija. Mylimosios netektis tapo neatsiejama nuo bendrojo tremties ir prievarta išskirtų žmonių likimo.
Vienažindžio dainose skamba ne tik vieno žmogaus širdgėla. Jose girdėti ir visos epochos nerimas, bejėgiškumas prieš prievartą, tėvynės ilgesys, viltis kada nors sulaukti šviesesnio rytojaus.
Trečioji ryški jo kūrybos gija – tikėjimas. Būdamas kunigas ir talentingas pamokslininkas, Vienažindys kvietė žmones puoselėti dorybes: kantrybę, saiką, taikumą, skaistybę ir išmintį. Jo kūryboje atsiskleidžia pasitikėjimas Dievo valia, tikėjimas, kad net sunkiausiais gyvenimo išbandymų metais žmogus gali atrasti dvasinės stiprybės.
Visus jam skirtus 51-erius metus poetas gyveno carinės Rusijos priespaudos sąlygomis. Tai buvo laikas, kai laisvas žodis turėjo savo kainą, kai tautos likimą ženklino sukilimai, tremtys ir netektys. Kai stiprybės galėjo semtis tikėjime ir dainoje… „Mano laimė – visa laimė – kad dainas dainuoju!”
Kaip išgirsti savo krašto atmintį?
Grįžtu mintimis į tą ankstyvą rytą Gipėnuose. Į tylų kiemą, į medžių šnaresį, į norą pajusti vietos dvasią. Mūsų krašte tėra vos kelios išlikusios ir prižiūrimos memorialinės vietos, pasakojančios apie literatūros asmenybes. Kiekviena jų – ne tik praeities liudininkė, bet ir galimybė net šiandien patirti gaubusią atmosferą.
Juk memorialinė vieta – pasakojimas apie žmogų, kuris čia augo, svajojo, mylėjo, kūrė, tai erdvė, kurioje galime geriau suprasti praeities kūrėją. Ypač norisi pasidžiaugti žmonėmis, kurių asmeninė iniciatyva, rūpestis ir atkaklumas padėjo išsaugoti šias vietas. Nes atmintis neišlieka savaime. Jai reikia rankų, kurios prižiūrėtų, širdžių, kurioms rūpėtų, ir balsų, kurie pasakotų. Galbūt todėl taip svarbu bent kartą per metus sugrįžti. Ne formaliai, ne vien atlikti pareigą praeičiai, bet susitikti su ja gyvai. Skaityti eiles, dainuoti, kalbėtis, klausytis. Leisti sau pajusti, kad mūsų krašto kūrėjai mums svarbūs. Kol skamba Vienužio dainos, kol jo eilės virpina širdis, kol yra bent vienas žmogus, norintis ankstų rytą sustoti sename kieme ir įsiklausyti, tol poetas tebėra su mumis. Galbūt būtent taip atrodo tikrasis kūrėjo nemirtingumas.
