Įsivaizduokime: atveri knygą – o iš jos išeina žmogus.
Jis atsisėda šalia ir pradeda pasakoti.
Kartais – apie kaimą, kur dar gyva senoji kalba.
Kartais – apie miestą, kur langai atsiveria į bokštus ir dangų.
Kartais – apie keistą personažą Kukutį, kuris atrodo juokingas, bet kalba labai rimtai.
Tas žmogus – Marcelijus Martinaitis.
Jis niekada nekalbėjo tiesiai, kai tiesiai kalbėti buvo pavojinga.
Jis rinkosi ironiją, švelnų humorą, Ezopo kalbą ir būtent todėl buvo suprastas.
Jo eilėraščiuose slypėjo daugiau, nei leido laikmetis.
Bet jei pabandytum jį sutikti gyvenime, vargu ar iškart atpažintum…
Jis labiau primintų žmogų, kuris moko klausytis.
Kuris nesistengia būti guru.
Kuris šypsosi ir leidžia kitiems augti.
Jis turėjo du pasaulius.
Viename – žemė, papročiai, nykstanti kultūra.
Kitame – universitetas, diskusijos, Sąjūdis, valstybės kūrimas.
Ir tarp jų – poezija, laikanti viską drauge.
Kūryba jam nebuvo atskirta nuo gyvenimo.
Margučių skutinėjimas prieš Velykas virsdavo tylia meditacija – beveik eilėraščio būsena.
Tarsi menas prasidėtų ne nuo žodžių, o nuo buvimo.
1995-aisiais už knygą „Atmintys“ jam įteikta pirmoji Pauliaus Širvio literatūrinė premija Zarasų viešojoje bibliotekoje.
Bet svarbiausia ne apdovanojimai.
Svarbiausia – kad jo tekstai iki šiol randa skaitytoją.
Šiandien bibliotekoje parengta jam skirta literatūrinė paroda.
Lentynose – eilėraščiai, esė, prisiminimai, pokalbiai, kūrybos analizės.
Tačiau iš tiesų tai ne knygų rinkinys.
Tai – bandymas dar kartą pakviesti tą žmogų išeiti iš puslapių.
Ir jis išeina.
Kartais – kaip Kukutis.
Kartais – kaip mokytojas.
Kartais – kaip tylus balsas, primenantis:
ne viskas, kas didinga, yra tikra,
ir ne viskas, kas paprasta, yra maža.
Tada supranti – viršukalnės nebūtinai būna tolimos ir nepasiekiamos.
Kartais jos atsiveria visai čia pat.
Parengė Jurga Sagadinaitė
Zarasų rajono savivaldybės viešosios bibliotekos Skaitytojų aptarnavimo skyriaus vyresn. bibliotekininkė
Nuotr. I. Dumbravienės
