Dusetų K. Būgos bibliotekoje vyko Dalios Rauktienės patyriminė paskaita-edukacija, kuri sukvietė žmones, kuriems artima gamta, rūpi natūralūs sveikatinimosi būdai, kurie tiki, kad kelias į geresnę savijautą prasideda nuo garuojančio žolelių arbatos puodelio. Juk jame galima sutalpinti vasaros pievų gyvybingumą, saulės energiją ir visas augalų sukauptas vertingąsias medžiagas. Atrasti tai, kas padėtų puoselėti organizmo atsparumą, emocinę pusiausvyrą ir vidinę harmoniją. Gurkšnyje paruošto gėrimo gamta talpina visą mums reikalingą energiją.
Klausantis Dalios netruko paaiškėti, kad apie kiekvieną augalą ji galėtų skaityti atskirą paskaitą. Ir vargu ar vienos pakaktų. Juk pažinti augalą – tai ne tik atskirti jį nuo kitų pagal lapo formą, žiedo spalvą ar kvapą. Tai žinoti, kada jis sukaupia daugiausia vertingųjų medžiagų, kurią jo dalį rinkti, kaip džiovinti, laikyti ir paruošti, kad būtų išsaugotos pageidaujamos savybės. Fermentuotas ar nefermentuotas? Džiovintas natūraliai ar džiovyklėje? Smulkintas ar paliktas sveikais lapeliais? Kada skinti žiedus, kada rinkti lapus, o kada metas šaknims? Kiekvienas pasirinkimas turi reikšmės.
Ir čia atsiveria visas žolininkystės pasaulio sudėtingumas bei grožis. Pasirodo, nepakanka vien nueiti į pievą ir prisirinkti glėbį kvapnių augalų. Reikia žinių, kantrybės, patirties ir gebėjimo suprasti, ką gamta gali pasiūlyti, o kada su jos dovanomis būtina elgtis ypač atsargiai. Piktžolių nėra, visi augalai vertingi ir turi savo paskirtį.
Žiniomis dalinamasi dosniai
Susitikimas bibliotekoje nebuvo vien paskaita, kurioje vienas kalba, o kiti klausosi. Tai buvo gyvas, nuoširdus pokalbis, kupinas klausimų, atradimų ir praktiškų patarimų. Dalia dosniai dalijosi sukauptomis žiniomis, pasakojo apie vaistažolių savybes, jų ruošimo subtilybes, tinktūrų gamybą ir vartojimo būdus. Klausimų netrūko, o žolininkė stengėsi atsakyti į kiekvieną. Dar daugiau – ieškojo, kaip padėti tiems, kurie kreipėsi norėdami išsirinkti individualiems poreikiams tinkamą vaistažolių mišinį.
Stebint šį bendravimą tapo akivaizdu, kad Daliai žolininkystė nėra vien augalų pažinimas ar produktų gamyba. Tai ir santykis su žmogumi, gebėjimas išklausyti, suprasti jo lūkesčius, pasidalyti patirtimi. Žinoma, vaistažolės nėra stebuklingas visų negalavimų sprendimas, tačiau atsakingai ir tinkamai naudojamos jos gali tapti prasminga kasdienės savijautos puoselėjimo dalimi.
Toks atviras, dosnus dalijimasis žiniomis buvo viena gražiausių susitikimo dovanų. Atrodė, kad žolininkė visai neskaičiuoja nei laiko, nei atskleistų paslapčių. O juk kartais būtent tai ir yra tikrasis žmogaus turtingumas – kiek daug jis gali atiduoti kitiems.
Kas pievos karalienė?
Kai biblioteka ištuštėjo klausimai dar nesibaigė. Tik dabar pokalbis tapo ramesnis, susėdus prie „poilsio arbatėlės“ Daliai ir jos dukrai, pagalbininkei Mingailei.
– Visada kuriu arbatą pagal individualius poreikius, – pasakoja žolininkė, ruošdama vaistažolių mišinuką man.
Ramiai į maišelį dėdama graikinio riešuto lapus – tonusui palaikyti, šalavijo lapų – išminčiai, saldymedžio šaknies, nes jos nesu ragavusi, medetkų, – nes mano meilė ir pačios meilės – nes Daliai kitaip neišeina.
Smalsumas neleido nepaklausti:
– O kokia vaistažolė Jūsų favoritė?
– Visos, – nė nedvejodama atsakė Dalia.
– O kokia arbata skaniausia?
– Visos!
Toks atsakymas suintrigavo. Negi tikrai įmanoma neturėti nė vienos mėgstamiausios?
Žvilgsnis nukrypo į Dalios dukrą Mingailę, viso renginio metu nuoširdžiai talkinusią mamai. Gal ji bus kiek išrankesnė?
– Aš nežinau, kaip taip įmanoma, bet man visos mamos ruošiamos arbatos skanios, – šypsodamasi prisipažino Mingailė.
Kiek paslapčių telpa viename žolės lapelyje?
Gal paslaptis slypi ne vien žolelėse, jų proporcijose ar paruošimo būduose? Gal į kiekvieną arbatos mišinį nepastebimai įpinta dalelė žmogaus, kuris jį kuria ir ramybė, vidinė darna, rūpestis ir meilė savo darbui padeda sukurti nepaprastą skonį? Gal todėl vienos arbatos tiesiog numalšina troškulį, o kitos leidžia mėgautis akimirka, bent trumpam pamiršti kasdienybės skubą ir leidžia atgauti energiją.
Gamtos dovanos – mokantiems jas priimti
Iš susitikimo su Dalia Rauktiene buvo galima išsinešti kur kas daugiau nei naujų žinių apie vaistažoles, tinktūras ar arbatų mišinius. Svarbiausia – priminimą, kad gyvename apsupti nepaprasto turto, kurio per skubėjimą dažnai nė nepastebime. Jis žydi pievose, kvepia pamiškėse, stiebiasi iš žemės po pavasarinio lietaus, bręsta vasaros saulėje, skęsta rudens rūkuose ir pasislepia voratinklių raizgalynėse tyliai laukdami žmogaus, kuris mokės jį pažinti bei gerbti.
Žolininkystė reikalauja ne tik žinių, bet ir atsakomybės. Juk gamta, nors ir dosni, nėra beribė, o jos dovanas reikia priimti išmintingai. Gamta iš tiesų pati pasirenka savo „pasiuntinius“. Tuos, kurie moka ne tik atpažinti augalą, bet ir įžvelgti jo vertę, ne tik surinkti žiedus, bet ir išsaugoti pagarbą juos užauginusiai žemei, ne tik sukaupti žinias, bet ir dosniai jomis dalytis.
O kai visa tai susijungia, kartais užtenka visai nedaug – saujelės kruopščiai atrinktų žolelių, karšto vandens ir kelių ramybės minučių. Taip paprastame arbatos puodelyje vėl atgyja visa vasaros pieva ir užlieja linkėjimu būti sveikam ir laimingam.
Giros receptas
Dar viena Dalios Rauktienės dovana – gira. Skonis tiesiog stulbinamas. Taigi, receptas:
Pagrindas girai yra vanduo ir medus, dar reikalinga citrina arba svarainiai (arba baisiai rūgštūs obuoliukai). Imame 3 l stiklainį, dedame geras 3 saujas norimų žalumynų ar žiedų (viskas priklauso nuo sezono. Nuskintus žalumynus kruopščiai apžiūrime, kad būtų švarutėliai dedame ant baltos drobelės, kad išbėgiotų vabalėliai). Sudedame į švarų stiklainį, jeigu norisi labiau gazuoto gėrimo įdedame keletą uogų, irgi nuo sezono priklauso, jeigu žiemos metas tiesiog 3-5 razinas. Dedame kupinus 2 šaukštus medaus (skystas tobula, bet sukietėjęs irgi tinka, galima su šiltesniu vandeniu jį pamaišyti). Dedame citriną (Dalia deda pusę pjaustytos griežinėliais ir kitą pusę išspaudžia sultis). Jeigu dedami svarainiai, tuomet labai smulkiai supjaustomi, reikės apie 3 vnt. Viską užpilti vandeniu, nuo viršaus paliekant laisvumo rūgimui per 3-4 pirštų plotį, uždengti drobele, kad geriau laikytųsi galima gumelę uždėti. Rauginame paprastai, virtuvėje, kambario temperatūroje, kartais pamaišome, kad augalėliai nepradėtų pelyti. Laikome iki 3-5 dienų, vasarą užtenka 3, viskas priklauso nuo temperatūros ir nuo sudėtų žalumynų – žiedai greičiau, lapai lėčiau fermentuojasi. Kai matome, kad išrūgo – nukošiame. Vieną parą galima laikyti ant stalo vėliau būtinai šaldytuve. Per dieną galima sugerti iki 2 stiklinių giros.
Jei trumpai: 3 l stiklainis, daug žiedų ar lapų, 2 – 3 šaukštai medaus, citrina, vanduo. Uždengiame. Rauginame 3-5 dienas. Nukošiame. Ragaujame. Dalijamės su draugais.
Miglė Gaižiūtė,
Zarasų rajono viešosios bibliotekos Dusetų K. Būgos padalinio vyresn. bibliotekininkė
Nuotr. autorės
