Velykos – kilnojama šventė, švenčiama pirmą mėnulio pilnaties sekmadienį po pavasario lygiadienio. Ji turi gilias tradicijas. Tikėta, kad mirusiųjų vėlės išlenda kartu su atgimstančia gamta, bet paskui pasitraukia po pirmojo Perkūno. Velykos mūsų protėvių buvo švenčiama kaip gamtos atbudimo šventė. Atėjus krikščionybei, ši šventė sutapatinta su Kristaus prisikėlimu.
Likę papročiai – marginti kiaušiniai, lalavimai ir kitkas – kilę iš pagonių pavasario gamtos atgimimo šventės. Lalavimas – tai gražus lietuvių paprotys per Šv. Velykas lankyti visus kaimo gyventojus, sveikinti juos su atėjusiu pavasariu, su Šv. Velykom. Svarbiausias Velykų atributas – kiaušiniai, simbolizuojantys vaisingumą ir atsinaujinimą, gamtos pasikeitimą. Kiaušiniai marginami nuo neatmenamų laikų, o jų spalva turi simbolinę reikšmę. Žalia spalva simbolizuoja atgimstančią gamtą, raudona – išsklaido blogį, mėlyna – gerą orą, juoda spalva simbolizuoja deivę Žemyną.
Skaitytojų aptarnavimo skyriuje parengtoje parodoje „Sugrįžusios šviesos palytėti“ susipažinsite su Šv. Velykų papročiais, tradicijomis bei apeigomis. Margučių marginimo paslaptis atskleidžia knygelės „Marcelijaus margučiai“, F.Marcinko ir N.Jurėnienės „Margutis šventų Velykų simbolis“. Ruošiant Velykų vaišes ir puošiant šventėms namus idėjų rasite knygose K. Buožytė-Brundzienė „Velykų vaišės“, E.Račiūnienė „Virtuvė ir švenčių stalas“, „Virtuvės džiaugsmai“, žurnaluose „Ji“, „Rasos“, „Mūsų namai“.
Šv. Velykų dieną skambantys varpai ir džiaugsmo giesmės tesuteikia Jums šviesių vilčių, į Jūsų namus teatneša santarvės ir gerumo.
Aldona Kazlauskienė,
Skaitytojų aptarnavimo skyriaus vyresn. bibliotekininkė
Nuotr. Inesos Dumbravienės
