Neįtikėtinai jautri, šilta ir juokinga istorija apie septynmetės mergaitės ir jos močiutės draugystę – „Močiutė perduoda linkėjimų ir atsiprašo“. Jau pamėgto švedų autoriaus, parašiusio bestselerį „Gyveno kartą Uvė“ nauja knyga papasakos apie paguodą teikiančią draugystę, kuri nepaiso nei amžiaus, nei mirties.
Elsai septyneri ir ji kitokia. Elsos močiutei – septyniasdešimt septyneri ir ji pašėlusi. Pašėlusi taip, kad gali stovėti balkone ir iš dažasvydžio šaudyti į nepažįstamuosius. Močiutė yra geriausia ir vienintelė Elsos draugė. Labiausiai Elsa mėgsta vakarus, kai gali klausytis neįprastų močiutės istorijų. Tai niekur negirdėtos, kartais truputį bauginančios pasakos, tačiau jos visada baigiasi laimingai. Jose – visi yra kitokie, ir niekas neprivalo būti normalus. Tos istorijos – savotiškas Elsos išsigelbėjimas nuo kasdienybės, kuri mergaitei ne visada draugiška. Tikrovė iš tiesų gali būti negailestinga.
Vieną dieną Elsos močiutė iškeliauja anapus. Tačiau ji nepalieka Elsos vienos. Elsai lieka krūva močiutės laiškų, kuriuose ji atsiprašo visų, su kuo neteisingai pasielgė, ir toliau pasakoja savo neįtikėtinas istorijas, o laiškus prašo pristatyti gavėjams. Elsa suvokia, kad daugybė močiutės pasakotų istorijų yra tikros. Prasideda didysis Elsos nuotykis. Vykdydama močiutės nurodymus Elsa sužinos daug naujo apie nepaprastą močiutės gyvenimą, susidurs su realiai egzistuojančiu blogiu ir susiras tikrų draugų.
F. Backmanas knygoje „Močiutė perduoda linkėjimų ir atsiprašo“ išlaiko lengvą ir užburiantį pasakojimo ritmą, kuriam paklūsta skaitytojo širdis. Tai istorija apie gyvenimą, mirtį ir, svarbiausia, apie žmogaus teisę būti kitokiam.
