Giedrė Mičiūnienė: „Kaip auga mūsų dienos – priklauso tik nuo mūsų“ – Zarasų rajono savivaldybės viešoji biblioteka

Zarasiškė Giedrė Mičiūnienė – didelės erudicijos, išskirtinio darbštumo ir žingeidumo asmenybė, atsidavusi pedagogė, talentinga poetė ir eseistė, žurnalistė, knygų autorė ir sudarytoja; savo gimtojo krašto patriotė ir vardo garsintoja. 2023 m. rugsėjį jai įteikta Pasvalio Mariaus Katiliškio bibliotekos premija už miniatiūrų ciklą „Katiliškis“. Indrė Klimkaitė

Sausio 23 – ąją Dusetų Kazimiero Būgos bibliotekoje įvyko Giedrės Mičiūnienės poezijos knygos „Ilgesy būti“ sutiktuvės. Į renginį, organizuotą Dusetų bibliotekos vedėjos Elenos Gaižiuvienės, susirinko Dusetų literačių klubo „Atgaiva“ narės, atvyko Dusetų Švč. Trejybės bažnyčios parapijos klebonas kan. Stanislovas Krumpliauskas, Zarasų viešosios bibliotekos atstovės – direktorės pavaduotoja Jolanta Lementauskienė, skaitytojų aptarnavimo skyriaus vedėja Saulė Pelekienė, būrelis Giedrės kūrybos gerbėjų. Dusetų seniūnijos ir parapijos bendruomenės santalka pirmininkė Aldona Žiliukienė Giedrei, jau ne vienerius metus rašančiai apie Dusetų krašto žmones, padovanojo laikraščio „Dusetos“ metinę prenumeratą.

Knygos autorė šiltai, jautriai pasakojo, kaip atsiranda jos eilėraščiai – dažnai nakties metu, kai namus gaubia ramybė… Tupia ant baltų popieriaus lapo lyg paukščių pulkeliai, būna – net keliasdešimt per dieną… Neįtikėtiną produktyvumą lydi ir plunksnos lengvumas bei aštrumas, ypatingas dėmesys žodžiams, gebėjimas pamatyti pačius mažiausius dalykus, iškelti juos saulės švieson, apšviesti meilės, vilties, tikėjimo šviesa…

Tą popietę netrūko sutapimų ir simbolių – buvo sausio 23 d., ant stalo gulėjo jau 23 – oji Giedrės išleista knyga (trečioji iš poezijos rinktinių mėlynais viršeliais), dovanotoje puokštėje – 23 rožės…

Giedrės poezijos mėlynieji tomeliai ypatingi keliais atžvilgiais. Jų nėra daug – iki 50 vnt., ir jie skirti tik artimiesiems, bičiuliams. Kodėl? Dėl labai paprastos priežasties – autorė neieško rėmėjų, leidžia savo lėšomis, o tai labai brangus malonumas. Eilėraščiai neturi pavadinimų, išrikiuoti abėcėlės tvarka. O poetės vardas ir pavardė ant viršelio – vien mažosiomis raidėmis. „Esu mažas žmogus“, – sakė ji, bet sveikinusieji su tuo nenorėjo sutikti. Bičiulių kalbose skambėjo nuoširdus džiaugsmas Giedre kaip išskirtine asmenybe, padėka už jos kūrybą, už jos begalinį atsidavimą žmogui, žodžiui, gyvenimui… Skambėjo „Ilgiausių metų…“ Ir ilgai netilo smagus pašnekesys prie arbatos puodelio…

***

Trys mėlyni tomeliai – lyg trys poezijos šaltiniai… apie ką jie alma?

Pirmoji knyga „Gyvenimą švęsti“ – tai Padėka Gyvenimui ir už Gyvenimą. Antrąja knygele „Džiugesiu kilti“ – dėkoju už supratimą: reikia mokėti džiaugtis tuo, ką turi. Knygelė „Ilgesy būti“ sufleruoja: „Mylėti Gyvenimą – tai būti Ilgesy“.

Eilėraštis – tai malda… Kam skirta Tavoji malda?

Taip, eilėraštis – tai malda, kuria Aukščiausiajam dėkoju už Būtį, už Gyvenimą, už Kasdieną.

„Gerumas – tarsi kraujas – turi cirkuliuoti“ – Tavo gyvenimo motto? Iš kur atėjo šie žodžiai?

Iš suvokimo, kad gerumas – didelė ir galinga varomoji jėga. Kad gerumu galima daug ką nuveikti ir daug ką įveikti. Šis posakis – tai prierašas, lydintis kiekvieną mano elektroninį laišką. Jis yra ir visų mano poezijos knygelių viršelio atvartukuose.

Kaip gražiai susišaukia Tavo vardo atsiradimo istorija, Dusetų klebono S. Krumpliausko prisiminimai apie bendrus jūsų kažkada pažinotus žmones… Papasakok apie tai…

Mano Krikšto tėvai – kan. Stanislovo Krumpliausko mokytojai. Jie visą gyvenimą dirbo Lupenkos mokykloje. Toje mokykloje dirbo mokytoja Giedrė… Tuo vardu pavadino ir mane. Gaila, man jos pažinti neteko. Buvo atsiradusi mintis paieškoti jos…

Sakei, kad vaikams rašai nedaug… Kodėl? Man regis, labai smagiai Tau tai pavyktų!

Vaikams rašau tikrai mažai. Kartais paprašyta, kartais pati sumąstau… Kol dirbau mokykloje, visus scenarijus kūriau pati. Kūriau ir pjeses, kurias įprasmindavo nuostabi „Santarvės“ pradinės mokyklos mokytoja Nijolė Ragauskienė, turėjusi tuo metu „Judručių“ teatriuką. O dabar kiekvienąkart seku anūkei vis kitokią pasaką apie vilką ir paršiukus. Nė karto į pasaką nebuvo užklydęs vilkas tuo pačiu vardu, todėl ir paršiukų nuotykiai visada būna kitokie…

Dievo dovana toks lengvas poezijos kūrimas… o gal ir genai? Ar yra giminėje daugiau poetų, ar kitų sričių kūrėjų?

Savo rašymą priimu kaip Dievo Dovaną… Daug savo eilėraščių, kaip jau minėjau, įvardinčiau eiliuotomis maldomis. Jos įkvepia vilties. Taip, kuriančių mūsų giminėje yra. Iš Mamos ir Tėvo pusių daug pedagogų…

Rašant man niekada savęs prievartauti nereikia – rašau širdimi: tai, kas man artima, miela, kas mane įkvepia, džiugina.

Žinau, kad rašai eilėraščius konkretiems žmonėms…

Jau gal šešeri metai – kiekvieną Adventą savo socialinėje facebook paskyroje skelbiu, kad iki pat Kalėdų dovanoju savo eilėraščius, kuriuos kuriu specialiai tam norinčiam (galima net temą pasirinkti). Adventas – juk gerų darbų metas: vieni prisideda remdami materialiai, kiti – darbu, pagalba, o aš šį laikotarpį įprasminu keldama žmonėms nuotaiką – kurdama ir dovanodama eilėraščius. Iš viso per Adventą padovanojau 81 eilėraštį. Nežinau, daug ar mažai?

Negalėčiau išvardinti visų dusetiškių, bet eilėraščius esu dovanojusi Ievai Špūrienei, Elenai Gaižiuvienei, Janei Kutkienei, Marijai Varenbergienei, Aldonai Žiliukienei, Vandai Stepanavičienei…

Žinau, kad ateities planais nemėgsti dalintis ir apie juos kalbėti…

Taip, visada sakau, kad ne žmogus turi kalbėti apie savo padarytus darbus, bet atlikti darbai turi byloti apie Žmogų.Paatvirausiu: 2024 -aisiais tikrai bus 24-oji. Ir ne tik. Bet šiandien už lango dar tik sausis…

***

Atverki sielą kaip knygą

Išminties žydėjimo pilną

Atverki sielą kaip lūpas

Dėkingumo žodžiams ištarti

Atverki sielą kaip vartus

Šviesiausiai miniai susirinkti

Atverki sielą kaip langus

Būties giesmei Gyvenimą šlovinti

Atverki sielą kaip duris

Nebuvėliui svečiui užklysti

Atverki sielą kaip Dangų