Utenos rajone, Užpalių valsčiuje, Norvaišų kaime, Gasparo Indrašiaus (1902-1945) ir Onos Vėbraitės (1917-2003) šeimoje 1943 m. rugpjūčio 23 d. gimė sūnus Vytautas. Žuvus Gasparui Indrašiui, našlė Ona Indrašienė su trimis vaikais paliko krauju apšlakstytą trobos slenkstį ir grįžo į gimtąsias Berniškes, į Antalieptės kraštą.
Kraštotyrininkas, rašytojas, istorinio žanro publicistas Vytautas Indrašius gyveno motinos tėviškėje Berniškių kaime, Zarasų rajone. Mokėsi Purvynės pradinėje ir Antalieptės vidurinėje mokyklose. 1962–1965 m. jis tarnavo eiliniu tarybinėje armijoje Novgorodo ir Archangelsko srityse. Grįžęs mokėsi Vilniaus statybos technikume, kurį baigė 1975 m. Vėliau studijavo Vilniaus inžinieriniame statybos institute, kur įsigijo inžinieriaus specialybę. 1968–1977 m. dirbo Vilniaus miesto statybos-remonto valdybos meistru, darbų vykdytoju, 1977–1984 m. – automatizacijos priemonių specialaus konstravimo technologinio biuro vedančiuoju ir vyresniuoju inžinieriumi. 1984-1992 m. buvo Valstybinio materialinio techninio tiekimo skaičiavimo centro vedėjo pavaduotojas ir vedėjas.
Kokį gyvenimą žmogus begyventų, kokią profesiją be pasirinktų, visuomet būna pirmojo žingsnio, pirmojo darbo ir didelio kelio pradžia. Rašytojo kraštotyrininko Vytauto Indrašiaus didelio kelio pradžia – mokykliniai eilėraščiai. Antalieptės vidurinės mokyklos sienlaikraštyje. Jo pirmieji jaunatviški eilėraščiai spausdinti Dusetų rajono laikraštyje „Socialistinis kelias“, Zarasų rajono laikraštyje „Pergalė“. Gyvendamas Vilniuje V. Indrašius aktyviai įsijungė į kraštotyrinį darbą, entuziastingai rinko ir skelbė spaudoje medžiagą apie Didžiosios Spalio revoliucijos dalyvius iš Lietuvos, apie karo dalyvius zarasiečius. Dirbdamas tarybinės armijos archyve išaiškino 365 pavardes tarybinių karių, žuvusių 1944 m. liepos mėn. Antalieptės apylinkėje, vėliau perlaidotų Antalieptės miestelio centre.
Vytautas Indrašius priklauso kraštotyros draugijai, Tėvynės pažinimo draugijai, Lietuvos istorikų sąjungai, Lietuvos Nepriklausomų rašytojų sąjungai, Lietuvos karių artimųjų sąjungai. Jis yra enciklopedinio leidinio „Lietuvos kariuomenės karininkai (1918-1953)“ redakcijos narys ir autorius bei „Tautotyros metraščio“ redkolegijos narys. Kraštotyrininkas aktyviai bendradarbiauja su Utenos kraštiečių kultūriniu žurnalu „Indraja“. Jo surinkti duomenys apie zarasiškius Vyčio kryžiaus ordininkus panaudoti Lietuvos žurnalisto Viliaus Kavaliausko knygoje „Lietuvos karžygiai“ (I-VI), o duomenys apie Zarasų krašto karininkus spausdinti enciklopediniame leidinyje „Lietuvos kariuomenės karininkai“ (II-IX) tomuose. Spaudoje V. Indrašius yra paskelbęs apie 600 publikacijų, išleidęs 19kraštotyrinių-istorinių knygų apie Zarasų bei Utenos kraštą ir žmones.
Vytautui Indrašiui ypač brangus Antalieptės kraštas. Berniškėse, motinos gimtinėje, jis praleido vaikystės ir jaunystės metus. Kraštotyrininkas saugo šimtus Amžinybėn išėjusiųjų kaimynų prisiminimų. „Kai juos skaitinėju, kai perklausau įrašus, visu ryškumu iškyla seniai mirusiųjų žmonių veidai. Regiu juos taip, tarsi tik vakar būčiau su jais kalbėjęs, spaudęs jų ranką…“ Begalinę meilę gimtajam kraštui vainikavo stambi trilogija „Antalieptės kraštas“ (2008-2010). Čia V. Indrašius sudėjo surinktus gyventojų pasakojimus apie Antalieptės valsčiaus kaimus ir Antalieptės miestelį, senovines nuotraukas bei dokumentus. Autorius tyrinėjo tūkstančius puslapių archyvinių bylų, tikrino gyventojų pasakojimus, lygino su archyvinėse bylose esančiais dokumentais. Be to, Lietuvos ir Lenkijos archyvuose surado nemažai Antalieptės valsčiuje buvusių dvarų nuotraukų ir brėžinių, kuriuos jis vėliau perdavė šiuo metu dvarus atstatantiems savininkams. Knygoje yra daug istorinės–memuarinės medžiagos, ji gausiai iliustruota nuotraukomis ir dokumentais.
Rašytojas, kraštotyrininkas Vytautas Indrašius ne kartą yra sakęs, kad apsilankęs gimtose Berniškėse, atsisėda ant akmens, parymo susimąstęs, prisimena basakoję vaikystę, žilagalvius senolius, vilnijančius javus, žaliuojančias pievas, senelių ir tėvų išmintus takus… Apvažiavęs daug kraštų, sutikęs daug žmonių, jis labiausiai džiaugiasi susitikimais su savo krašto žmonėmis, o gimtasis kaimas jam mieliausias ir gražiausias, nes tai – jo vaikystės ir jaunystės žemė. Tik čia jis labiausiai pailsintis, pasisemiantis jėgų kasdieniams darbams ir kūrybai…
Autoriaus knygose randi daugelio žmonių likimus įvairiais istoriniais laikotarpiais. Skaitai apie paprastą valstietį, ūkininką, dvasininką, kunigą, vyskupą, prelatą, dvarininką, karininką, Lietuvos savanorį, generolą, gydytoją, mokytoją, kultūros darbuotoją. Visi jie kilę iš kaimų, vienkiemių ir išsibarstę po Lietuvą ir platųjį pasaulį. „Kiekvienoje šiaudinėje pastogėje būta jaudinančių istorijų, talentingų ir iškilių asmenybių. Kalti tik mes, kad leidžiame užmaršties dulkėmis nukloti jų vardus ir gyvenimus. Nėra patvaresnio paminklo atminimui įamžinti už rašytinius šaltinius“
Kruopštus ir ilgas darbas, pokalbiai su šimtais žmonių, telefono skambučiai, lankymasis archyve, giminių paieškos, bemiegės naktys – visa tai pelnė rašytojui V. Indrašiui skaitytojų padėką ir pagarbą.
Už kraštotyrinę veiklą Vytautas Indrašius yra apdovanotas: medaliu „Už šaunų darbą “ (1970), Zarasų rajono Vykdomojo komiteto Garbės raštu (1978), Lietuvos Paminklų apsaugos ir kraštotyros draugijos Centro tarybos Padėkos raštu (1980), III laipsnio (1982) ir (1985), II laipsnio (1983) ir I laipsnio (1984) diplomais, jam suteiktas Kraštotyros draugijos Zarasų rajono Garbės vardas (1985). Už istorinių apybraižų knygą „Nepriklausomybės riteriai“ 1999 m. kraštotyrininkas apdovanotas Stasio Bataičio vardo literatūrine premija, o už trilogiją „Antalieptės kraštas“ – dr. Nijolės Bataitytės-Glažė (Los Andželas JAV) literatūrine premija. Taip pat V. Indrašius apdovanotas Lietuvos Kultūros ministerijos (2003) ir Krašto Apsaugos ministerijos (2009) Padėkos raštais, Zarasų rajono savivaldybės Padėkos raštais (2003, 2006, 2008), medaliu „Už nuopelnus Vilniui ir Tautai“ (2010). Tėvynės pažinimo draugija už nuopelnus tautotyroje daugelį metų renkant Utenos ir Zarasų krašto istorines žinias kraštotyrininką apdovanojo „Uoliausio istorinės atminties žadintojo“ diplomais (2011). Už knygą „Pro nebesamus kaimų langus“ (2019) ir Užpalių krašto garsinimą, kraštotyrinę veiklą ir leidinius, jam suteiktas Užpalių Garbės piliečio vardas (2022).
Skaitytojų aptarnavimo skyriuje parengta literatūros paroda, su virtualia paroda kviečiame susipažinti: http://www.krastotyra.zvb.lt/lt/virtualios_parodos_2023/vytautui__indrasiui__80_/
Paminklas savo kraštui ir žmonėms
(Skirtas kraštotyrininkui V. Indrašiui)
Berniškėse pievos žaliuoja,
Nors kaimo seniai nebėra.
Žilvičio dūdelėm raliuoja
Tavoji vaikystė tyra.
Kasmet ji Tave pasitinka
Ir veda gimtinės takais,
Ir kalba, ir rodo, kas dingsta,
Tu viską širdim užrašai. (Algirdas Bertašius)
Parengė: Zarasų viešosios bibliotekos Skaitytojų aptarnavimo skyriaus bibliografė kraštotyrai Vida Mikštienė