Tikime, kad atvirukai su tekstais, kasdien pasirodysiantys iki Kalėdų viešosios bibliotekos Facebook paskyroje, Jums padovanos šventinę nuotaiką. Juk visi laukiame gražiausios metų šventės – Šv. Kalėdų, dovanų po eglute, ir būtinai, dar vienos nedidelės smulkmenos – atviruko: popierinio ar elektroninio – su artimų žmonių palinkėjimais – „Sveiki sulaukę Šv. Kalėdų!“
Šiuose atvirukuose esančių tekstų fragmentai surinkti iš tarpukario spaudos, mokslo populiariosios literatūros, epaveldas.lt ir kitų rašytinių šaltinių, ir siejami su kalėdiniu laikotarpiu. Kokiame kontekste šventinis laikotarpis būdavo pateikiamas tarpukario Lietuvoje? Kas būdavo svarbiau: dvasiniai dalykai, burtai, dovanos?
Tradicija sveikinti savo artimuosius rašytais linkėjimais gimė dar gerokai prieš mūsų erą. Rašteliais vieni kitus su Naujaisiais Metais sveikindavo senovės kinai, senovės egiptiečiai, panašius linkėjimus įvairiomis progomis rašę ant papiruso ritinių. Europoje rasti seniausi atvirukai priskiriami XIV–XV amžiui – tai buvo labai prabangūs, rankų darbo kūriniai vienetiniai medžio raižinių spaudai, kuriuos vieni švenčių proga per pasiuntinius dovanojo tik labai turtingi aristokratai.
Spaudos preso atsiradimas XV amžiuje ir vėlesnis jo pritaikymas nedidelio formato piešinių spaudai bei, dar svarbiau, pašto ženklo atsiradimas apie 1840-tuosius, pakeitė situaciją. Yra žinoma pirmoji pasaulyje leidėjo Henry Cole komerciniais tikslais nemažu tiražu išleista Kalėdinė atvirutė 1843 metais.
Lietuvos atvirukų istorija prasidėjo XX amžiaus pradžioje. 1904 metais Lenkijoje išleisti atvirukai su spalvotomis dailininko Antano Žmuidzinavičiaus paveikslų reprodukcijomis. Vilniuje lietuviškų atvirukų leidybą ir prekybą 1905 metais organizavo žymus Lietuvos kultūros mecenatas Petras Vileišis. Kai pagaliau buvo atgauta lietuviška spauda, atvirukai pasipylė kaip iš gausybės rago. Ar jie buvo nacionaliniai? Mūsų valstybės leidyklos daugiausia įsigydavo kitų Europos šalių leidėjų pagamintų atvirukų klišių. Tereikėjo jas papuošti lietuviškais užrašais. Kiek vėliau imta atvirukų leidybai naudoti Lietuvos dailininkų paveikslų reprodukcijas, pradėta menininkams užsakinėti specialius šventinio turinio darbus. XX amžiaus pradžioje atvirukus savo iniciatyva kūrė ir spausdino Lietuvos menininkai: dailininkas, muziejininkas Tadas Daugirdas, akvarelininkas Antanas Jaroševičius, menotyrininkas Paulius Galaunė, skulptoriai Juozas Zikaras, Petras Rimša. Religinės organizacijos leido savosios tematikos atvirukus.
XIX a. pab. –XX a. pr. Kalėdų ir Naujųjų metų atvirukai skyrėsi savo piešiniais. Kalėdiniuose atvirukuose buvo vaizduojami einantys į bažnyčią, besigrožintys Betliejaus žvaigžde, puošiantys Kalėdų eglutę ar Kristaus gimimą švenčiantys žmonės. Pagrindiniai atvirukų personažai buvo Kalėdų Senelis ir angelai. Tuo tarpu naujamečiuose atvirukuose dominavo aristokratiški siužetai: kalendorius, laikrodis, šampanas, karnavalas ir net gundančiai atrodančios moterys. Įdomu, kad ant Kalėdų atvirukų visada buvo vaizduojama žiema, žvaigždėta naktis, o naujamečiuose dažnai buvo galima išvysti dieną ir net vasarą.
Tačiau gražiausia, jog skirtingais laikotarpiais užgimę dalykai nepradingo atėjus naujiems išradimams: ir dabar galima rasti gausybę atvirukų – autorinių nedidelio tiražo, rankų darbo vienetinių darbų, dideliais tiražais leidžiamų atvirukų; tiek popierinių, tiek ir elektroninių. Pasirinkimas didelis, tačiau ar gali grožio ir gerų žodžių būti per daug?
