Pranciškaus Širvio, gimusio 1860 rugpjūčio 21 d. m. Degučių kaime Rokiškio rajone (mirė1930 m) ir Barbaros Pranckūnaitės-Širvienės, gimusios 1891 m. kovo 15 d. Padustėlio k. Zarasų rajone (mirė 1931/2 m.) vaikai: Katerina Širvytė (1914 m. gegužės 5 d. Degučių kaime Rokiškio rajone – 1919 m. liepos 30 d. Padustelio k. Zarasų rajone), Malvina Širvytė (1915 m. spalio 13 d. Degučių kaime Rokiškio rajone), Teofilija Širvytė (1916 m. gruodžio 1 d. – 1918 m, rugpjūčio 2 d. Padustėlio k. Zarasų rajone), Kortyna Širvytė (1919 m. -1919 m. Padustėlio k. Zarasų rajone), Paulius Širvys (1920 m. rugsėjo 6 d. Padustelio k. Zarasų rajone – 1979 kovo 24 d. Vilniuje), Leonas Širvys (1922 rugsėjo 24 d. Degučių k. Rokiškio rajone – apie 1984 m. palaidotas Degučių kaime Rokiškio rajone).
„Tik aš nežinojau, kad penkios ar kelios mano sesutės kažkada nutilo… daugiau nebeprašė duonos. Niekad jų nebematysiu. Mes prasilenkėm kažkur anapus – tarp mirties ir gyvenimo ribos. „Mama duonos!“ Iš kur mes galėjom žinoti, kad čia jos taip maža. Nei aš, nei sesutės nežinojo. Užpylė jų burneles geltonu smėliu Dusetų kapinėse“, – rašė Paulius Širvys savo atsiminimuose.
„Kiekvienas turim savo kelią, kelio pradžią, savo pasakų šviesų namelį, – rašė Paulius Širvys savo autobiografijoje. – O mus vilioja tolių toliai, aukščių aukščiai, bet mes ir vėl, ir vėl sugrįžtame namolio. Į savo pradžią kaip iš dausų atgal sugrįžta paukščiai“
Pauliui ta vieta – Degučių kaimas. Nedidelė, beveik trisdešimties kaimų gyvenvietė, kurioje atsispindėjo visas Šiaurės rytų Lietuvos grožis: tarp pušynėlių pasimetę baltaskariai berželiai, tyliai liūdni smūtkeliai šalia vingiuojančių šaltinių ir vieškelių, o tolėliau, už horizonto, besidriekiančios nesibaigiančios girios. Ežerėliais, kaip žydrais kaspinais, padabintas Sėlių žemės kampelis, banguojantis gamtovaizdis, tarp kalnų kalnelių spindintys ežerai. Jau tuomet Degučių kaime dominavo laisvamaniai ir bedieviai. Paulius Širvys gimė Padustėlio kaime, augo ir brendo – Degučiuose. Šias dvi vietas jungia Sartų ežeras, ne kartą apdainuotas P. Širvio lyrikoje.
Iš dainingos aplinkos ir talentingų knygų susiformavę Pauliaus Širvio „teigiami pradai bei bruožai išliko jo viduje visą laiką – idealistas ir tiesus, romantikas ir užsispyrėlis, svajotojas ir naivuolis, šlovinantis gėrį ir drąsus pramuštgalvis, visada sklidinas dvasios nerimo ir iniciatyvos“.
Visus gražiausius vaikystės ir jaunystės metus Paulius Širvys praleido be tėvų, našlaičio dalia tik pažėrė skausmingų gyvenimo pamokų, o ir grūdino, stiprino charakterį, vertė savyje ieškoti stiprybės ir atramos bet kokių negandų atveju. Gal todėl ir karo metus Paulius Širvys sutiko ne pagal metus subrendęs.
Kas žino, koks būtų buvęs Pauliaus Širvio gyvenimo kelias, jei ne dviejų okupacijų košmarai, įsukę jį į karo ir pokario baisumų sūkurį. Belieka džiaugtis, kad išliko jo poezija, nepaneigiamo talento, jautrios širdies išgyvenimų liudytoja.
Paulius Širvys – išskirtinė asmenybė lietuvių literatūroje. Jį galima palyginti su pilku paukščiu giesmininku, kuris savo nuostabiu čiulbėjimu džiugina visus nesirūpindamas, ką rytoj pales. Tai buvo stichinio talento menininkas, nesiekęs sau jokių materialinių gėrybių, nepakentė visko, kas netikra. Būdamas poetiškos natūros, jis giliai širdyje nešiojo ir savitą, karo baisumų įskiepytą, draugų krauju sutvirtintą eilinio kareivio garbės kodeksą, kurio šventai laikėsi visą gyvenimą. Pauliaus Širvio poezijoje nėra nė vienos eilutės, kuri nebūtų paremta autentiška vidine patirtimi. Kiekvienas žodis išnešiotas giliai širdyje, iškentėtas, aplaistytas savo krauju ir ašarom. Poeto žodžiai giliai įsismelkė ir vis dar smelkiasi į Lietuvos žmonių širdis.
Jis mokėjo gyventi kaip poetas. Literatūra jam nebuvo profesija, pragyvenimo būdas, karjeros laiptai. Jis, regis, visai nė nesirūpino, ar išeis jo knygelės, ar ne. Jis gyveno tokį vėjų išblaškytą gyvenimą, be pinigų, be automobilio ir iš savo sujaukto gyvenimo mokėjo padaryti nuostabiai tyrus eilėraščius.
Paulius Širvys buvo ir liko vienintelis ir nepakartojamas, dainuojamas ir deklamuojamas, mylimas ir skaitomas. Jis liko mums Balto beržo įvaizdžiu, lietuviškos kančios ir ištvermės simboliu.
Pauliaus Širvio poezija – „tai posmai kareivio, kuris nors jau nusiėmė antpečius, bet dar nepadėjo milinės, giliai prisisunkusios žygio kelio dulkių“, – 1955 m. rašė Eduardas Mieželaitis.
„Tikrai, taip atiduoti visą save literatūrai kaip jis mažai kas galėtų. Nors iš tiesų Paulius tarsi ir nesirūpino ta literatūra. Aš ją skaitau nuo ryto iki vakaro. Bet esu toliau nuo literatūros negu buvo Širvys. Dar kartą buvo prabilęs nemokytas, negudraujantis liaudies talentas – kaip ir Vienažindžio laikais. Ir mes nemokėjom to laiku suprasti ir įvertinti“. Vytautas Kubilius.
„Aš beržas…“
Tai skamba kaip šauklys mūšio lauke, kai norima įsitikinti, ar kareivis dar tebeturi ryšį su ginklo draugais. Pauliaus Širvio gyvenime šis šauklys buvo nuolatinis ryšio su gimtąją žeme ir jos žmonėmis patikrinimas. O kad jis jautė šį ryšį ligi paskutinės savo gyvenimo akimirkos, patvirtina jo eilėraščiai, kurie užgimė iš jo neramios širdies, kurie gyveno ir kurie dar ilgai gyvens žmonėse“ Juozas Macevičius.
„Daug kam stovi akyse visai kitas Paulius – paskutiniojo dešimtmečio, paskutiniųjų savo metų ir mėnesių Paulius. It rudenio velėna pilku veidu, graužiamas iš vidaus sunkios ligos ir nemažiau sunkių nuotaikų. Man, kai prisimenu jį, švytintį jaunystės Paulius, tegu jaunystės labai sunkios, kupinos nepriteklių ir pavojų, bet skaisčios ir šviesios. Švietė jo mėlynos kaip ežerai akys, lygūs, trumpai kirpti, linų grįžtės plaukai, švietė kareiviškos palaidinės sagos ir diržo sagtis, blizgėjo apvalūs kareiviški medaliai. Ir jo žodžiai, taip maloniai tarmiškai tariami švietė ir veikė savo savitumu ir gerumu“. Mykolas Sluckis.
„Po mirties, kaip ir visuomet, visi apgailestauja, kad nepadėjo, nesirūpino. Daug kas padėjo ar norėjo padėt. Bet buvo beveik neįmanoma padėti, kaip negalima padėti augalui, nykstančiam paukščiui, kaip neįmanoma globot pačių širdingiausių žmonių, gyvenančių tik iš savo širdies. Juk mes daugiausia padedame niekšams, nuolat gelbstime ir tai neretai vadiname jautrumu“. Marcelijus Martinaitis.
Paulius – tai žmogus, kuriame kertasi daug prieštaravimų. Tai didelės meilės ir karo sužeista žmogaus siela. Jis visad buvo teisybės ieškotojas, užjausdavo vargstančius, paprastus žmones. Gal todėl, kad labai sunki, varginga buvo jo vaikystė. Tačiau visą gyvenimą liko toks – labai jautrus atlapaširdis, tebekariaujantis ir taikos metu“. Birutė Širvienė.
Panaudotos literatūros sąrašas:
Asmenybių gyvenimo perlai : meninės apybraižos / Stasys Lipskis. – Vilnius : Žuvėdra, 2011.
Paulius Širvys : biografinė apybraiža / Stasys Lipskis. – Kaunas : Dajalita, 2000.
Kur išaugo lietuviškas beržas : prisiminimų pasakojimai ir vaizdai / Alfonsas Krasauskas. – Vilnius : Atkula, 2004.
Metai su Pauliumi : atsiminimai apie Paulių Širvį / sudarytojas Alfas Pakėnas. – Vilnius : Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2007.
Palik tik dainą man : eilėraščiai, atsiminimai, dienoraščiai, laiškai / Paulius Širvys. – Kaunas : Naujasis lankas, 2020.
Pro spygliuotas vielas : apysaka apie poeto gimimą ; Paparčio žiedas : apysaka / Edvardas Uldukis. – Vilnius, 2006.
Aleksandravėlės RKB priešsantuokinės apklausos knyga (1900-1917) m.
Zarasų dekanato gimimo, santuokos mirties metrikai.
Parengė Zarasų savivaldybės viešosios bibliotekos kraštotyrininkė Vida Mikštienė
