Šviečiant kaitriai saulei į mintis vis grįžta lietus. Ir ne tik todėl, kad žemė ištroškusi vandens. Lietus yra neatskiriamas nuo Joninių/Rasų šventės, kuomet kažkuriuo metu turi nors truputį nulyti. Šios dienos neįsivaizduojame be rasotų pievų, magiškų galių turinčių žolynų, laužų, vainikų ir ankstyvo saulėtekio…
Rasos – šventė atkeliavusi iš tų laikų, kai žmonės gyveno cikliškai ir ne kalendorius, o dangaus kūnai rodė gamtos virsmus. Stebėdami gamtą jie suprasdavo, kad jau saulėgrįža, tas laikas, kai saulė nusigręžia nuo žemės ir pamažu vėl artinasi tamsos metas. Tuomet ir švęsdavo mūsų protėviai, o dabar ir mes, Rasos šventę, dar kitaip Kupole vadintą, nes šiuo metu sukupa visi žolynai, sukaupia savyje daugiausia gyvasties ir gydomųjų galių.
Ne mažiau svarbūs yra ugnis ir vanduo. Todėl šią naktį reikėtų išsimaudyti ežere arba bent jau pabraidyti po pievas ir rasomis veidą nusiprausti.
Labiausiai magija ir paslaptimi apgaubtas Joninių/Rasų šventės naktį yra stebuklingas paparčio žiedas. Kad papartis nežydi – tai mes žinome, tačiau senojoje mūsų kultūroje viskas yra užkoduota simboliais. Toks yra ir paparčio žiedas. Ką reiškia trumpą birželio naktį ieškoti miške to, ko nėra? Ar galima sužinoti paslaptį suradus tą, kuris nė neegzistuoja? Tereikia pamėginti, nes visos paslaptys atsiveria ir visos magijos veikia tik tada, kai jas atrandate patys. Tad sėkmės, ieškant paparčio žiedo.
Skaitytojų aptarnavimo skyriuje vyresn. bibliotekininkės Aldonos Kazlauskienės parengta leidinių paroda „Stebuklingo žiedo ilgesys“ supažindina su saulėgrįžos šventės papročiais, tradicijomis ir apeigomis.
Jurga Sagadinaitė
Zarasų rajono savivaldybės viešosios bibliotekos Skaitytojų aptarnavimo skyriaus vyresn. bibliotekininkė
