Laimos Kiškienės personalinė keramikos darbų paroda „Laiškai protėviams“

Gilinimasis į senąsias keramikos technologijas visada buvo didis darbas ir iššūkis nūdienos visko pertekusiam menininkui ar tuo labiau  – keramikui. Galima eiti lengvesniu keliu, tiesiog gaudyti naujienas, naudoti inovatyvias medžiagas ar sekti „madas“. Bet yra kitas kelias, daug sunkesnis, nes reikia tyrinėti ir  gilintis, kontempliuoti ir ieškoti sąsajų su savo vidiniu kūrybiniu pasauliu.

Laima Kiškienė padarė tą sunkų, bet be galo jautrų žingsnį – eiti link šaknų, nuo kurių ir reikėtų pradėti, norint suvokti savo tapatybę ir ja dalintis.

 Apžiūrėjus Laimos parodą, nesunku pastebėti, kad autorei artima senoji prūsiškos keramikos tradicija, kuri mums žinoma kaip pilkapių archeologinė keramika – be galo rafinuota savo ornamentika, formos pajauta ir svarbiausia – technologine meistryste. Prūsiškieji indai yra plonasieniai, dailiai ornamentuoti ir poliruoti, kas degimo metu suteikia indui ypatingąjį blizgesį. Tokie indai buvo degami atviruose lauko židiniuose ir užkasami degimo pabaigoje redukuotis bei atvėsti. Laimos darbuose juntamas ir virvelinės keramikos pėdsakas, kuris  tampa dažnas dekoro elementas.  Autorė žaismingai modeliuoja archeologinius vėlyvąjam neolitui keramikoje būdingus ornamentus su baltiškaisiais ornamentais, dėsningais tekstilei ar medžio dirbiniams. Visa tai nugula Laimos lipdytose formose kaip atskira istorija, kurią autorė nori papasakoti žiūrovui. Kitas žingsnis – intepretacija, kuri tarsi iš archeologinės keramikos įsčių iškylantis feniksas. Kas gimė čia ir dabar – muzikos ir keramikos sintezė. Menami būgnai, nupinti sapnų gaudyklėse, nugulusiose ant molinio indo sienų. Garsus galima išgirsti kažkur giliai sielos kambarėliuose, nuskristi pavėjui su mintimis. Molis skamba – ši žaismė rūpi Laimai ir žiūrovas tai gali girdėti. 

 Įdomi senųjų archeologinių indų formų interpretacija panaudojus kiek vėlyvesnę raugo keramikos technologiją, kuri gana vėlyva lyginant su priešistorine keramika. Tai miesto keramikos technologija, būdinga Lietuvoje XIV a. bei XV a. pabaigoje, kuomet po truputį į Lietuvą skverbiasi glazūruota keramika. Tokie indai nėra ornamentuoti, nes pats paviršius duoda ornamentą. Laima puikiai sužaidžia panaudojusi šią technologiją savo idėjoms įkūnyti.

Nesvarbu, ar istoriškai teisingai keramikos kūriniai atlikti, tai nėra mokslinė rekonstrukcija ir nepretenduoja tapti. Bet tai yra gili kontempliacija ir savistaba, kuri sklinda iš autorės žiūrovui, kaip noras papasakoti apie savo santykį su protėvių dvasia, kuri virpa kiekviename Laimos prisilietime prie medžiagos.

Paroda Zarasų rajono savivaldybės viešosios bibliotekos galerijoje bus eksponuojama iki gegužės 29 d. Maloniai kviečiame apsilankyti.

Elena Aleksejeva

VŠĮ Vilniaus puodžių cechas

Nuotraukos Rasos Juršienės

Parašykite komentarą